Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų
– neįeisite į dangaus karalystę“.
„Jūs esate girdėję, kad protėviams
buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei
kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!',
turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas
į pragaro ugnį.
„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk!
O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo
širdimi.
„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk
priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite
nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne',
jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5,20-22.27-28.33-34.37)
DIDESNIS
TEISUMAS, Mons. Adolfas Grušas
Verta atkreipti
dėmesį, kad šios dienos Evangelijos tekstas, kuriame Jėzus savo klausytojams kalba
apie naują ir visiškai kitokį, nei įprasta, Įstatymo aiškinimą, neatsitiktinai yra
pateikiamas po Kalno pamokslo – garsiųjų palaiminimų. Tai labai svarbu: pirmiausia
– Evangelija, o paskui – įstatymas, pradžioje – Apreiškimas, o toliau – moralė. Norint
laikytis įstatymų, reikia visų pirma priimti tai, iš ko tie įstatymai išplaukia.
Neatkreipdami
į tai dėmesio, rizikuojame šiandien girdimą Evangelijos ištrauką suprasti tik kaip
naują įstatymų rinkinį, kurių turėtume laikytis, bet kurie daugeliui atrodo pernelyg
griežti, jei nepasakytume, absurdiški.
Evangelistas Matas nori mus įspėti:
žmogiški įstatymai tegali būti tik atsakas į Dievo malonę.
Šio sekmadienio
Evangelijos ištraukoje visuomet daro įspūdį Jėzaus palyginimas: Jei jūsų teisumas
nebus didesnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę.
Savaime aišku, kad šiuo atveju Jėzus nekalba apie teisumą, išmatuojamą įpareigojančių
įstatymų kiekiu, kurių žydų Įstatyme buvo virš šešių šimtų. Pridėti dar daugiau įstatymų
būtų nebepakeliama!
„Didesniu teisumu“ Jėzus vadina ne įstatymų, kurių laikomės,
skaičių, bet mūsų sugebėjimą atsiliepti Dievo įsakymams, paklusti Jo valiai. Šis „didesnis
teisumas“ išreiškiamas mūsų tikėjimu.
Gaila, tačiau dažnai susidaro įspūdis,
kad nemaža tikinčiųjų dalis ir toliau savo tikėjimą matuoja kiekybe, o ne kokybe.
Toks teisumas iškreipia pačią Evangelijos esmę, nes renkamės patogesnį kelią, visiškai
nesirūpindami suvokti, ko iš mūsų laukia Dievas, per Jėzų Kristų apreiškęs mums savo
valią.
Ne kartą yra tekę girdėti, kaip žmonės tvirtina nejaučiantys reikalo
atgailoti ir teisinasi: „Aš nieko nenužudžiau, nieko neapvogiau, prieš Dievą nekalbėjau.
Neturiu ko išpažinti.“ Jiems kažkodėl atrodo, kad visa esmė – tik nedaryti sunkių
nusikaltimų…
Atsakymą randame šio sekmadienio Dievo Žodžio skaitiniuose, kuriuose
aiškiai kalbama apie būtinybę būti atviriems Dievo valiai, Jėzaus paskelbtajai Evangelijai.
Mes
neprivalome teisintis, kad nieko nenužudėme. Pirmiausia turime klausti savęs, kiek
gyvybės buvo mūsų elgesyje, mūsų žodžiuose, mūsų kasdieniniuose pasirinkimuose, kiek
meilės padaugino ir išdalijo mūsų rankos. Žudyti įmanoma įvairiais būdais. Kai kurie
žodžiai ir kai kuri tyla yra aštresni už išgaląstą kalaviją. Kai kurie atstumai žudo
labiau, negu patrankų šūviai…
Negalime jaustis dori vien todėl, kad nieko neapvogėme.
Krikščionis labiau turėtų teirautis savęs, kiek mokėjo duoti, kaip pajėgė įsijungti
į tarpusavio santykius, kiek meilės parodė žmonėms, o gal, vietoje ją padauginęs ir
parodęs, leido pasidengti savimeilės pelėsiais?
Negalime jausti kilniais vien
dėl to, kad nepiktžodžiaujame Dievui. Kur kas svarbiau, kad mūsų gyvenimas ir žodžiai
taptų garbės himnu Dievui ir Jo meilei. Egzistuoja ir tylūs piktžodžiavimai, neišsakomi
viešai, kilę iš pykčio ir maitinami nusivylimų, nors iš tiesų tai tėra tik mūsų egoistiški
troškimai, neatitikę Dievo valios.
Net keista, kad mes vis dar sugebame laikytis
senojo teisumo, drauge vadindamiesi Naujosios Sandoros vaikais…