Vasario 11-ąją sukako 82 m. nuo Laterano sutarčių pasirašymo, kuriomis buvo užbaigtas
konfliktas su Italijos karalyste, savo sostinę įkūrusioje iš popiežiaus, panaudojus
karinę jėgą, atimtame Romos mieste. Buvo taip pat naujai apibrėžtas popiežiaus pasaulietinis
suverenumas Vatikano Miesto Valstybės teritorijoje, o tuo pačiu ir sudarytas konkordatas,
apibrėžiantis Italijos Katalikų Bažnyčios statusą ir santykius su valstybe.
Šventojo
Sosto dienraštis „l‘Osservatore Romano” šiai sukakčiai skyrė straipsnį, lakoniška
antrašte: „Vasario 11-oji“. Jame visų pirma pažymima, kad šiemetinis Laterano sutarčių
sukakties minėjimas sutampa su visos Italijos mastu šiemet švenčiamomis valstybės
įkūrimo 150-osiomis metinėmis, minint Italijos Karalystės paskelbimą 1861 m., kuriuo
prasidėjo galutinis Italijos suvienijimo etapas, užbaigtas 1870 m. rugsėjo 20 d. kai
italų kariuomenė paėmė popiežiaus sostinę – Romos miestą. Pasak Šventojo Sosto dienraščio,
solidžiausias tuo metu kuriamos italų tautos vienybės pagrindas buvo katalikiška religinė
ir kultūrinė jos tapatybė. Ir jei institucijų lygmenyje Italijos suvienijimas buvo
nukreiptas prieš Bažnyčios valstybę, italų visuomenėje antagonizmo tarp pilietiškumo
ir tikėjimo beveik nebuvo. Netgi priešingai, ta pati katalikiška tapatybė buvo ko
gero pats stipriausiais visuomenę konsoliduojantis veiksnys.
Pasak Vatikano
dienraščio komentaro, 1929 m. Laterano sutartys, panašiai kaip ir 1984 m. peržiūrėtas
ir papildytas Šventojo Sosto ir Italijos Respublikos konkordatas, įtvirtino ir šiandien
labai aktualų religijos laivės principą, suprantamą kaip individų, institucijų ir
visuomenės teisė. Straipsnyje taip pat atkreipiamas dėmesys, jog religijos laivės,
panašiai kaip ir kitų žmogaus teisių apsauga yra nuolatinis dinaminis procesas, atsiliepiant
į visuomenės gyvenimo evoliuciją. Šia prasme, istorinių nesusipratimų sėkmingo pašalinimo
tarp Italijos ir Šventojo Sosto patirtis gali būti naudinga visur pasaulyje. (jm)