Dariusz Kowalczyk SJ, Vatikano II Susirinkimas (11): Politika
Tęsiame pašnekesių ciklą, skirtą Vatikano II Susirinkimo mokymui dabartinio Bažnyčios
gyvenimo kontekste, kurį mūsų radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
profesorius Dariusz Kowalczyk SJ.
Kunigai neturėtų užsiminėti politika.
Taip ar ne? Priklauso nuo konteksto. Kanonų teisės kodeksas sako, kad dvasininkai
negali aktyviai dalyvauti politinių partijų ir profesinių sąjungų veikloje (287 kanonas).
Tačiau jei politiką suprantame kaip rūpinimąsi bendru gėriu, tuomet, savaime supranta,
ji negali būti svetima ir kunigams.
Kiekvienu atveju turi būti paisoma konstitucijos
„Gaudium et spes“ skelbiamo principo: „Bažnyčia [...] jokiu būdu nesutampa su politine
bendruomene ir nėra susijusi su jokia politine sistema“ (n. 76). Iš tiesų, Bažnyčios
misija peržengia bet kokios politinės perspektyvos ribas.
Susirinkimo Konstitucija
pabrėžia, jog „Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos
ir savarankiškos“ (GS 76). Tačiau kartu pažymima, jog jos abi tarnauja tiems paties
žmonėms. Pagaliau juk ir katalikai pasauliečiai gali būti įvairių politinių partijų
nariai.
Šiandien rimtesnė problema yra ne kunigų politikavimas, bet krikščionių
politikų stoka. Iš tiesų labai trūksta dorų ir gerai pasirengusių žmonių, kurie kaip
krikščionys dalyvautų politikoje. Susirinkimas aiškiai moko, kad tiktieji pasauliečiai
neturėtų šalintis politinės veiklos. Būtent jie kviečiami reikštis įvairiose politinėse
struktūrose, būdami ištikimi savo tikėjimui.
Taip pat būtina – skaitome konstitucijoje
„Gaudium et spes“ – „kad krikščionių veiksmai, kuriuos jie [...] atlieka savo vardu,
kaip piliečiai, vadovaudamiesi krikščioniškąja sąžine, būtų aiškiai skiriami nuo tų,
kuriuos jie drauge su savo ganytojais atlieka Bažnyčios vardu“ (n. 76). Tikėkimės,
kad politinėse institucijose, taip pat ir Europos Sąjungoje, nepristigs žmonių, sugebančių
vadovautis šita taisykle.