„Tradicija ir mes: Grabnyčios, šv. Blažiejus, šv. Agota“

Sausio 29 dieną, Klaipėdos etnokultūros centre prasidėjo naujas renginių ciklas „Tradicija ir mes“. Susirinkę į pirmąjį šio ciklo renginį-popietę klaipėdiečiai buvo supažindinti su Grabnyčių, šv.
Blažiejaus ir šv. Agotos katalikiškomis liaudies tradicijomis, kurios per šimtus metų saugotos ir buvusios gyvenimo dalimi, šiandien dažnai prarandančios sakralinę prasmę.

Etnologė Valerija Jankūnaitė sveikindama gausiai susirinkusius renginio dalyvius džiaugėsi, jog galime šiandien kalbėti apie išskirtines vasario mėnesio dienas, kurios labai svarbios katalikiškame liaudies kalendoriuje. Prelegentė gausiais pavyzdžiais iliustravo šių švenčių svarbą. Anot Valerijos Jankūnaitės pašventinta vaškinė žvakė, vadinama grabnyčia ar grauduline, labai plačiai naudojama papročiuose ir buityje. Rūtų vainikėliu ir baltu kaspinu papuoštą graudulinę vaikai nešasi, eidami pirmosios komunijos. Graudulinė uždegama parvežus kunigą su Švč. Sakramentu prie ligonio. Ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų į dangų kelią. Žemaitijos kaimuose graudulinė žvakė buvo degama tada, kai šeima ar daugiau žmonių vienoje troboje gavėnios metu susirinkdavo giedoti „Kalvarijos Kalnus“ – žemaičių labai mėgtas ir skirtas Kristaus kančios istorijai apmąstyti. Grabnyčia tiek seniau tiek ir dabar žibinama per gedulinguosius pakasynų pietus, sugrįžus po laidotuvių iš kapinių. Grabnyčią degdavo ir pastatydavo ant lango, pamatę atkylantį audros debesį su perkūnija. Apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, statant namą, pirmojo sienojaus sunėrimuose išpjaudavo kryžmai griovelius ir ten įdėdavo po gabaliuką grabnyčios. Povilas Višinskis (XIX a.) rašo, kad žemaičiai iš grabnyčių padarytą kryžmą dėdavo nuo perkūno po namo pamatais.

Lina Prončatovaitė priminė šv. Blažiejaus ir šv. Agotos gyvenimo istorijas, legendas, kurios pasakoja apie stebuklingą užtarimą bėdose meldžiant šventųjų globos. Pristatydama liaudies skulptūrą, akcentavo jog ypač Žemaitijoje dažnoje troboje buvo minimų šventųjų skulptūrėlės, tikintis jų globos namams.

Kunigas Saulius Stumbra, Klaipėdos universiteto doktorantas, tyrinėjantis katalikų liaudiškąsias tradicijas, kalbėjo apie sakralinę šių švenčių prasmę. Anot kunigo, šventindama konkrečius daiktus – duoną, žvakes, vandenį ir kt. – Bažnyčia realiais ženklais šventina žmogaus gyvenimą, meldžia dvasinių malonių. Kunigas priminė, jog su pašventintais daiktais turi būti elgiamasi pagarbiai, namuose jie turėtų būti padėti garbingoje vietoje, pasenusią šv. Agotos duoną ar grabnyčių žvakių likučius, kaip ir senas verbas, patartina sudeginti bei vengti prietaringumo.

Džiugu, jog kalbėtojų pasisakymus lydėjo dalyvių prisiminimai, kaip jų namuose buvo gerbiama šv. Agotos duona, kaip tėvai mokydavo vaikus apie pagarbą šventiems daiktams. Kol buvo dalijamasi prisiminimais pasklido naminės duonos, ka tik iškeptos kvapas, ištirpo vaškas, paruoštas žvakių liejimui – taip prasidėjo antroji popietės dalis. Kiekvienas galėjo paskanauti šviežiai kepta namine duona, išgerti arbatžolių arbatos, nusiliedinti vaškinę žvakę.

„Tradicija ir mes“ jau antras renginių ciklas šalia „Tradiciniai giedojimai“, kuris pradeda savo gyvavimą Klaipėdos etnokultūros centre. Gausi auditorija liudija, jog reikia šiandien kalbėti apie autentišką tikėjimo praktiką, mokyti ir priminti šimtus metų gyvuojančias tradicijas atskleidžiant jų sakralinę prasmę. Labai sunku išlaikyti autentiką, kai nutrukęs tradicijų perdavimas per šeimą. Tad džiugu, jog atsiranda naujos erdvės, kuriose kalbama ir mokoma, kuriose bandoma atsakyti koks yra tradicijos ir mūsų santykis.

Kun. Saulius Stumbra