Popiežius konsekravo penkis vyskupus

Šeštadienio rytą popiežius Benediktas XVI aukojo Mišias Šv. Petro bazilikoje ir jų metu konsekravo vyskupais penkis neseniai paskirtus savo bendradarbius – tris Romos Kurijos kongregacijų sekretorius ir du apaštališkuosius nuncijus.

„Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10,2). Šitie Mišių Evangelijos žodžiai šią valandą mus ypatingai liečia, - sakė popiežius, pardėdamas homiliją. Ši valanda – tai misijos, siuntimo valanda. Viešpats jus, brangūs bičiuliai, siunčia į savo pjūtį ir tikisi, kad padėsite jam vykdyti tą misiją, apie kurią Mišių pirmajame skaitinyje girdėjome kalbant pranašą Izaiją: nešti gerąją naujieną vargdieniams, guosti prislėgtuosius (plg. Iz 61,1). Tai mums skirtas darbas Viešpaties pjūties laukuose. Mes esame siųsti skelbti žmonėms tiesos šviesą, vaduoti juos iš netiesos, nes gyvenimas be tiesos yra didžiausia žmogaus nelaimė ir didžiausias skurdas. Esame pašaukti skelbti ne tik žodį, bet įvykį – patį Dievą, kuris atėjo pas mus ir su mumis apsigyveno.

Toliau savo homilijoje krikščionių bendruomenės gyvenimą ir vyskupo misiją joje popiežius iliustravo tuo pačiu pirmosios krikščionių bendruomenės įvaizdžiu, kurio aprašymas, evangelisto Luko pateiktas Apaštalų Darbų knygoje, buvo neseniai švęstos šiemetinės maldų už krikščionių vienybę savaitės tema: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2,42).

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo“ – vadinasi, tikėjimas turi konkretų turinį. Tai ne kažkoks neapibrėžtas dvasingumas ar nenusakomas transcedentiškumo pojūtis. Dievas veikia ir kalba. Jis nuveikė tikrus darbus ir kalba apie realius dalykus. Ir tą Viešpaties mokymą pirmoji krikščionių bendruomenė sukaupė mūsų laikus pasiekusiame Tikėjimo išpažinime.

Antroji bažnytinio gyvenimo kolona yra tai, ką Lukas vadina „koinonia“ – „communio“ (bendrystė). Po Vatikano II Susirinkimo šis terminas tapo pagrindiniu teologijos ir skelbimo žodžiu, nes juo nusakomas esminis buvimo krikščionimis ir bažnytinio gyvenimo bruožas.

Svarbiausias bendruomenės gyvenimo elementas yra duonos laužymas. Eucharistija yra Bažnyčios širdis. Ji turi būti ir mūsų buvimo krikščionimis ir ypač kunigiškojo gyvenimo centras.

Galiausiai ketvirtoji Luko minima Bažnyčios kolona yra „maldos“. Kodėl čia pavartota daugiskaita? Lukas čia turbūt turėjo galvoje pirmosios krikščionių bendruomenės narių dažną lankymąsi Jeruzalės šventykloje, ir bendrų maldos priesakų laikymąsi. Kartus jis išryškino ir vieną labai svarbų dalyką. Malda turi būti asmeninė, turi būti mano asmeniškas ir gilus vienijimasis su Dievu, mano kova su Juo, Jo ieškojimas, mano padėka Jam ir mano džiaugsmas kartu su Juo. Bet kartu maldoje turi būti nustumtas į šalį mano individualizmas: manasis „aš“ turi virsti bendru Dievo vaikų „mes“. Tik „mes“ esame Dievo vaikai, tik „mus“ Viešpats išmokė melstis ir kreiptis į Dievą kaip į „mūsų“ Tėvą. Tad malda, - sakė popiežius homilijos pabaigoje, - turi visada iš plaukti iš manojo „aš“ gelmių ir kartu turi būti besimeldžiančiųjų bendrijos, visų vieningo Kristaus Kūno narių malda. (jm)