Popiežiaus bendroji audiencija. Bažnyčios mokytojai: Teresė Avilietė
Baigęs pastaruosius keletą mėnesių trukusį katechezių ciklą apie didžiąsias krikščiones,
popiežius Benediktas XVI pradėjo naują seriją, skirtą šventosioms ir šventiesiems
- Bažnyčios mokytojams. Šio trečiadienio katechezėje pristatyta didžioji krikščionė
ir Bažnyčios mokytoja šv. Teresė Avilietė.
Būsima šventoji ir Bažnyčios mokytoja
gimė 1515 metais Aviloje Ispanijoje. Kaip vėliau pati Teresė rašė savo autobiografijoje,
jos šeima buvo „dora ir dievobaiminga“. Paauglystėje Teresė nepasižymėjo niekuo kas
būtų leidę nuspėti, koks likimas jos laukia. Gyveno įprastinį pasaulietišką gyvenimą,
su jam būdingais džiaugsmais ir pramogomis. Tačiau pažintis su seserimis augustinėmis
ir vienuolyno mokykloje gautas išsilavinimas, krikščioniška literatūra ir ypač pranciškonų
dvasingumo klasikos kūriniai paskatino Teresę rinktis vienuolės kelią. Būdama 20 metų
įstojo į Avilos karmelį. Neužilgo Teresė neteko artimųjų – mirė tėvai, o broliai išsikėlė
gyventi į Ameriką. Tai galbūt paskatino ją labiau gilintis į dvasines paieškas. Jų
rezultatas - Teresės parašyti ir ją išgarsinę veikalai, kurių dėka ji nusipelnė ir
Bažnyčios mokytojos vardo.
Kartu su asmeninio dvasingumo brandinimu, Teresė
atsidėjo ir karmelitų reformos idėjos įgyvendinimui. Palaikoma Avilos vyskupo, 1562
metais ji įkūrė pirmąjį reformuotą vienuolyną. Ordino reformai lemtinga buvo pažintis
su šv. Kryžiaus Jonu, kuris savo ruožtu irgi ėmėsi reformuoti vyriškąją karmelitų
ordino atšaką. Šitaip susiformavo basieji karmelitai. Savarankiškos basųjų karmelitų
provincijos įkūrimą Šventasis Sostas patvirtino 1580 metais. Netrukus po to 1582 metais
Teresė Avilietė mirė. Nors ji visą savo gyvenimą praleido Ispanijoje, jo vaisiais
greit ėmė naudotis visa Bažnyčia. 1614 metais Teresė Avilietė buvo paskelbta palaimintąja,
1622 metais – šventąją, o popiežius Paulius VI 1970 metais ją paskelbė Bažnyčios mokytoja.
Pristatęs
biografiją, antrą katechezės dalį popiežius Benediktas XVI skyrė Teresės Avilietės
kūrybai ir dvasiniam palikimui. Tai visų pirma jos autobiografija, parašyta Avilos
karmelyje 1565 metais. Kitas jos kūrinys – tai 1566 parašytas „Tobulėjimo kelias“
– patarimų rinkinys, skirtas dvylikai Avilos vienuolyne noviciatą atliekančių kandidačių
į karmelites.
Garsiausias Teresės kūrinys, parašytas 1577 metais, kai ji buvo
pasiekusi savo asmeninės dvasinės brandos viršūnes, yra „Sielos pilis“. Tai josios
pačios dvasinės brandos kelio aprašymas, kuris, kodifikuotas, gali būti pavyzdžiu
kiekvienam kas paklusdamas Šventosios Dvasios vadovavimui nori siekti krikščioniško
gyvenimo pilnatvės ir šventumo. Dvasinės brandos etapus vaizduoja septynios dvasinės
pilies menės. Septintojoje menėje laukia krikščioniško gyvenimo kulminacija visais
svarbiausiais požiūriais – trejybiniu, kristologiniu, antropologiniu ir bažnytiniu.
Kalbant
apie Teresės Avilietės rašytinį palikimą reikia paminėti ir veiklą, skirtą karmelio
reformai, rašytą nuo 1572 iki 1582 metų, kuriame pasakojama ir apie naujos bendruomenės
kasdienį gyvenimą.
Nelengva keliais žodžiais apibūdinti gilų ir įvairialypį
Teresės dvasingumą, - sakė popiežius. Čia paminėsime tik kai kuriuos svarbiausius
jo bruožus. Visų pirma, žmogiško ir krikščioniško gyvenimo tobulumo siekimo pagrindas,
pasak Teresės, yra evangelinės dorybės – atsipalaidavimas nuo žemiškųjų gėrybių arba
kitaip tariant evangelinis neturtas, meilė kaip svarbiausias bendruomeninio ir visuomeninio
gyvenimo elementas, nuolankumas ir meilė tiesai, ryžtingumas ir svarbiausia – krikščioniška
viltis, kuri yra tarsi vanduo trokštančiai sielai. Svarbios ir visos kitos žmogiškos
dorybės: nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, meilingumas, saikingumas, uolumas.
Teresė taip pat pabrėžia įsiklausymą į Dievo Žodį ir sekimą biblinių personažų pavyzdžiu.
Jai pačiai ypatingai artima buvo Giesmių Giesmės sužadėtinė; taip pat apaštalas Paulius
ir žinoma kenčiantis ir eucharistinis Jėzus. Esminė svarba turi būti skirta maldai,
kurią Teresės suvokia visų pirma kaip „lankymąsi pas Tą, kuris mus myli“. (jm)