Sausio 30-ąją, sekmadienį, buvo minima Pasaulinė raupsuotųjų diena, kuri buvo įsteigta
praėjusio amžiaus viduryje prancūzo Raoul Follereau iniciatyva.
Šia proga Popiežiškosios
sveikatos darbuotojų sielovados taryba paskelbė tradicinę žinią. Tarybos pirmininkas
arkivyskupas Zygmunt Zimowski laiške rašo, kad Pasaulinė raupsuotųjų diena nėra tik
apmąstymo diena apie raupsų aukas. Pirmiausia tai solidarumo parodymo raupsais sergantiems
diena. Lygiai taip pat proga, kai galime prisiminti ir padėkoti visiems, gydytojams
ir savanoriams, politikams ir žurnalistams, kurie padėjo ir padeda raupsuotiesiems.
Arkivyskupas ypatingai dėkoja Raoul Follereau fondui, kuris tęsia savo įkūrėjo 1954
metais pradėtą darbą.
Toliau laiške rašoma, kad pasaulyje vis dar trūksta medicinos
priežiūros įstaigų, kur būtų sudaromos sąlygos laiku diagnozuoti ligą, užtikrinti
gydymą bei suteikti svarbiausias išgyvenimo ir pagalbos priemones, kurios vėliau tampa
labai svarbios raupsų ligos sužalotiems žmonėms. Nors ir efektyvių farmakologinių
terapijų dėka pavyko sumažinti raupsų ligos mirtiną galią, tačiau dar ir šiandien
ši liga kelią skausmą, sveikatos sutrikimus bei socialinę atskirti. Reikia šviesti
žmones ir bendruomenes, kad suvoktų, jog išgiję žmonės negali užkrėsti kitų ir nekelia
jokios grėsmės kitiems.
Popiežiškosios sveikatos darbuotojų sielovados tarybos
pirmininkas arkivyskupas Zygmunt Zimowski ragina išgijusius nuo raupsų ar dar sergančius
būti solidariais, melstis už geradarius ir net už tuos, kurie patys lėbauja ir užveria
pagalbos duris stokojantiems. Arkivyskupas Zimowski laiške taip pat pažymi, kad sveikatos
sferoje reikia įgyvendinti tikrą paskirstymo teisingumą, kad visiems, pagal jų poreikius,
būtų garantuotas tinkamas gydymas. Sveikatos srityje privalu vadovautis moralinėmis
taisyklėmis, kad medicina netaptų nehumaniška.
Pasaulinei raupsuotųjų dienai
skirto laiško pabaigoje Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas priminė
XIX ir XX amžių žmones, kurie savo gyvenimus pašventė raupsuotiesiems. Vienas iš
jų tai kanadietis kardinolas Paul-Emile Léger, kuris po Vatikano II Susirinkimo 1968
metais nusprendė išvykti gyventi kartu su neturtingais, raupsuotais ir neįgaliais
žmonėmis. Lygiai taip pat misionierius šventasis Damijonas de Veuster ir palaimintasis
jėzuitas Jonas Beyzym padėjo raupsuotiesiems. (kl)