Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai.
Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus
karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti
romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys
teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti
tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo
vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti
jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite
linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise
persekiojo ir pranašus“. (Mt 5 1-12)
PALAIMA ŽEMEI IR ŽMOGUI, Mons. Adolfas
Grušas
Atrodo, kad Mahatma Gandis kalno pamokslą vadino pačiu šviesiausiu pasaulio
literatūros kūriniu. Šie Viešpaties Jėzaus žodžiai istorijos bėgyje įkvėpė ne vieną
šviesų žmogų ir pelnytai yra laikomi savotiška dangaus karalystės Konstitucija. Tačiau
susidaro įspūdis, kad ši kalba, kurią evangelistas Matas mėgina pavaizduoti, kaip
naujojo Mozės atnešamą naują Įstatymą, yra labai menkai žinoma, deja, net ir patiems
krikščionims, ir žmonės jos visiškai nėra supratę… Aštuoni teiginiai, kurie, jei
juos svarstysime rimtai, keičia mūsų požiūrį, sujudina tai, ką iki šiol laikėme gyvenimo
pamatu. Gal ir dėl to į Jėzaus palaiminimus taip nenorima kreipti dėmesio. Išganytojas
žmonėms aiškiai kalba apie tai, kas yra tikroji laimė, kur slypi gyvenimo prasmė,
kaip ją galima pasiekti. Sakytume, visi turėjo džiaugtis, išgirdę tokią žinią. Tačiau
iš pirmo žvilgsnio evangelisto užrašyti žodžiai gali nemaloniai nustebinti. Susidaro
įspūdis, kad Jėzus aukština neturtą, ašaras, pasidavimą likimui, persekiojimus… Ar
taip gali būti? Nejaugi Jėzus patvirtina tą daugelio krikščionių kuriamą nemalonų
įvaizdį, kad mūsų tikėjime išskirtinė vieta skiriama kenčiantiems ir verkšlenantiems?
Ar tikrai Viešpats vertina mintį, gyvenimas – tai ištisa nemalonumų grandinė, o krikščionybė
yra skaudi ir vedanti į nukryžiavimą? Ar tikrai turime grįžti prie štampų, pagal kuriuos
krikščionybė yra religija, aukštinanti kančią, kaip permaldavimo priemonę? Būkime
ramūs, Kalno pamokslas turi kitą prasmę. Iš tiesų juo Jėzus siūlo savo sekėjams tikrą
vidinę revoliuciją. Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Tai
reiškia, kad palaiminti yra tie, kurie suvokia savo vidinį vargą, savo širdies ribotumą
ir todėl prasmės ieško ne savyje, užsisklęsdami egoizme, bet kitur Palaiminti tie,
kurie turi paprastą, gerą širdį. Jie palaiminti todėl, kad, jei to aiškiai ir nesuvokia,
leidžia, kad Dievas jiems vadovautų. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti
tie žmonės, kurie, nors ir priversti kentėti, moka žvelgti toliau, į Dievą, kurie
yra jų draugu, kurie moka paguosti kitus. Jie palaiminti, jei žino, kad jų gyvenimas
yra didingo Dievo plano dalis ir, nors vieno žmogaus gyvenimas gali ir nuvilti, Dievo
planas vykdomas toliau. Palaimintas žmogus, suvokęs, kad jo gyvenimas yra brangus
Dievui, kad nė vienas žmogus niekada neliks vienas ir apleistas, kad ir visi jo galvos
plaukai suskaityti ir ašaros surinktos, nes Dievas saugo visus, o kančia niekada nėra
paskutinis žodis gyvenime. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti
tie, kurie nepasiduoda juose pačiuose esančiai prievartai, kurie sugeba įžvelgti teigiamą
žmonių pusę, kurie tiki žmogaus atpirkimu. Nors kartais ir gali susidaryti įspūdis,
kad laimi blogieji, tikrąja istoriją kuria žmonės, kurie mokėjo sekti Dievo užjaučiantį
nusižeminimą. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti,
kurie nepasiduoda neteisingumui, moka išlikti autentiškais ir nuoširdžiais žmonėmis,
sugeba pakelti savo pasirinkimų ir klaidų naštą. Palaiminti, kurie nepasiduoda pagundoms
ir kompromisams, vedantiems į negarbingumą ir menkadvasiškumą. Palaminti gailestingieji:
jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tie, kurie, kaip ir Dievas, moka į
vargą žvelgti su širdies atjauta, kurie negailestingai neteisia nei savęs, nei kitų,
kurie moka reikalauti atsakomybės, tačiau nepadaro teisingumo stabu, kuriam paaukojamas
žmoniškumas. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti tie,
kurie nesivadovauja dviveidiškumu, kurie neturi savyje blogų ketinimų, kurie nemato
vien tik neigiamybių, kurie neleidžia laiko, sutirštindami šešėlius virš artimo galvos,
siekdami sušvelninti savo pačių įvaizdį. Jų širdies tyrumas leidžia ir kitiems pamatyti
Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti
yra ir tie, kurie siekia taikos, kurie yra taikdariai, nes jų pačių širdyse yra taika
ir ramybė, kurie nemano, kad tik jų rasė, valstybė ar religija yra pati svarbiausia,
o visi kiti privalo jiems nusilenkti. Palaiminti, kurie ne vien tik kalba apie taiką,
bet siekia jos savo darbais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės:
jų yra dangaus karalystė. Palaiminti žmonės, kurie moka prisiimti atsakomybę,
neuždeda savo naštos ant kitų pečių, kurie moka iki pat galo atsakyti už savo pasirinkimus,
netgi už savo klaidas. Palaiminti mokiniai, kurie nebijo tikėti. Tiesą sakant,
tokia logika yra įtikinanti. Prisipažįstu, nėra lengva pagal tuos žodžius gyventi,
tačiau tikiu, kad toks gyvenimas yra išganingas. Jėzus pirmiau už mane ėjo tuo
keliu, parodydamas, kad tai yra įmanoma, gyvenant Dievo Dvasia ir vadovaujantis Dievo
logika. Todėl vienas Dievas težino, kiek šiais laikais, kai atrodo, kad Bažnyčios
laivas skęsta, užverstas priekaištų, puikybės, etinio menkumo ir menkos moralės, reikia
tokių mokinių, kurie sugebės išgirsti ir turės drąsos patikėti palaiminimais…