2011-01-29 12:19:18

Ketvirtasis eilinis sekmadienis


Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“. (Mt 5 1-12)

PALAIMA ŽEMEI IR ŽMOGUI, Mons. Adolfas Grušas

Atrodo, kad Mahatma Gandis kalno pamokslą vadino pačiu šviesiausiu pasaulio literatūros kūriniu. Šie Viešpaties Jėzaus žodžiai istorijos bėgyje įkvėpė ne vieną šviesų žmogų ir pelnytai yra laikomi savotiška dangaus karalystės Konstitucija. Tačiau susidaro įspūdis, kad ši kalba, kurią evangelistas Matas mėgina pavaizduoti, kaip naujojo Mozės atnešamą naują Įstatymą, yra labai menkai žinoma, deja, net ir patiems krikščionims, ir žmonės jos visiškai nėra supratę…
Aštuoni teiginiai, kurie, jei juos svarstysime rimtai, keičia mūsų požiūrį, sujudina tai, ką iki šiol laikėme gyvenimo pamatu. Gal ir dėl to į Jėzaus palaiminimus taip nenorima kreipti dėmesio.
Išganytojas žmonėms aiškiai kalba apie tai, kas yra tikroji laimė, kur slypi gyvenimo prasmė, kaip ją galima pasiekti. Sakytume, visi turėjo džiaugtis, išgirdę tokią žinią.
Tačiau iš pirmo žvilgsnio evangelisto užrašyti žodžiai gali nemaloniai nustebinti.
Susidaro įspūdis, kad Jėzus aukština neturtą, ašaras, pasidavimą likimui, persekiojimus…
Ar taip gali būti? Nejaugi Jėzus patvirtina tą daugelio krikščionių kuriamą nemalonų įvaizdį, kad mūsų tikėjime išskirtinė vieta skiriama kenčiantiems ir verkšlenantiems? Ar tikrai Viešpats vertina mintį, gyvenimas – tai ištisa nemalonumų grandinė, o krikščionybė yra skaudi ir vedanti į nukryžiavimą? Ar tikrai turime grįžti prie štampų, pagal kuriuos krikščionybė yra religija, aukštinanti kančią, kaip permaldavimo priemonę?
Būkime ramūs, Kalno pamokslas turi kitą prasmę. Iš tiesų juo Jėzus siūlo savo sekėjams tikrą vidinę revoliuciją.
Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Tai reiškia, kad palaiminti yra tie, kurie suvokia savo vidinį vargą, savo širdies ribotumą ir todėl prasmės ieško ne savyje, užsisklęsdami egoizme, bet kitur Palaiminti tie, kurie turi paprastą, gerą širdį. Jie palaiminti todėl, kad, jei to aiškiai ir nesuvokia, leidžia, kad Dievas jiems vadovautų.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti tie žmonės, kurie, nors ir priversti kentėti, moka žvelgti toliau, į Dievą, kurie yra jų draugu, kurie moka paguosti kitus. Jie palaiminti, jei žino, kad jų gyvenimas yra didingo Dievo plano dalis ir, nors vieno žmogaus gyvenimas gali ir nuvilti, Dievo planas vykdomas toliau. Palaimintas žmogus, suvokęs, kad jo gyvenimas yra brangus Dievui, kad nė vienas žmogus niekada neliks vienas ir apleistas, kad ir visi jo galvos plaukai suskaityti ir ašaros surinktos, nes Dievas saugo visus, o kančia niekada nėra paskutinis žodis gyvenime.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti tie, kurie nepasiduoda juose pačiuose esančiai prievartai, kurie sugeba įžvelgti teigiamą žmonių pusę, kurie tiki žmogaus atpirkimu. Nors kartais ir gali susidaryti įspūdis, kad laimi blogieji, tikrąja istoriją kuria žmonės, kurie mokėjo sekti Dievo užjaučiantį nusižeminimą.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti, kurie nepasiduoda neteisingumui, moka išlikti autentiškais ir nuoširdžiais žmonėmis, sugeba pakelti savo pasirinkimų ir klaidų naštą. Palaiminti, kurie nepasiduoda pagundoms ir kompromisams, vedantiems į negarbingumą ir menkadvasiškumą.
Palaminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tie, kurie, kaip ir Dievas, moka į vargą žvelgti su širdies atjauta, kurie negailestingai neteisia nei savęs, nei kitų, kurie moka reikalauti atsakomybės, tačiau nepadaro teisingumo stabu, kuriam paaukojamas žmoniškumas.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti tie, kurie nesivadovauja dviveidiškumu, kurie neturi savyje blogų ketinimų, kurie nemato vien tik neigiamybių, kurie neleidžia laiko, sutirštindami šešėlius virš artimo galvos, siekdami sušvelninti savo pačių įvaizdį. Jų širdies tyrumas leidžia ir kitiems pamatyti Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti yra ir tie, kurie siekia taikos, kurie yra taikdariai, nes jų pačių širdyse yra taika ir ramybė, kurie nemano, kad tik jų rasė, valstybė ar religija yra pati svarbiausia, o visi kiti privalo jiems nusilenkti. Palaiminti, kurie ne vien tik kalba apie taiką, bet siekia jos savo darbais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti žmonės, kurie moka prisiimti atsakomybę, neuždeda savo naštos ant kitų pečių, kurie moka iki pat galo atsakyti už savo pasirinkimus, netgi už savo klaidas. Palaiminti mokiniai, kurie nebijo tikėti.
Tiesą sakant, tokia logika yra įtikinanti. Prisipažįstu, nėra lengva pagal tuos žodžius gyventi, tačiau tikiu, kad toks gyvenimas yra išganingas.
Jėzus pirmiau už mane ėjo tuo keliu, parodydamas, kad tai yra įmanoma, gyvenant Dievo Dvasia ir vadovaujantis Dievo logika.
Todėl vienas Dievas težino, kiek šiais laikais, kai atrodo, kad Bažnyčios laivas skęsta, užverstas priekaištų, puikybės, etinio menkumo ir menkos moralės, reikia tokių mokinių, kurie sugebės išgirsti ir turės drąsos patikėti palaiminimais…








All the contents on this site are copyrighted ©.