Šoa atminimo diena. Popiežiaus žodžiai Auschwitzo lageryje 2006 metais.

Šį ketvirtadienį, sausio 27 dieną sukako 66 metai nuo Antrojo pasaulinio karo metais pietų Lenkijoje, netoli Krokuvos, vokiečių įrengtos Auschwitzo mirties stovyklos išvadavimo. 1945 metų sausio 27 dieną, į lagerio teritoriją įžengę sovietų kariai rado septynis su puse tūkstančio iškankintų, išsekusių žmonių. Per visą ketverių su puse metų lagerio veikimo laikotarpį jame buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių, daugiausia žydų. Auschwitzo lageris yra tapęs nacistų užmojo sunaikinti visą žydų tautą simboliu, o lagerio išvadavimo diena – sausio 27-oji minima kaip Holokausto atminimo diena.

Šia proga Osvencimo mieste, kurio pakrašty yra buvęs mirties lageris, buvo aukojamos Mišios už visus Auschwitze nužudytus žmones. Mišios buvo aukojamos Dievo Gailestingumo parapijos bažnyčioje. Joms vadovavę Gniezno arkivyskupas emeritas ir buvęs Lenkijos primas Henryk Muszynski. Dalyvavo apie tris šimtus žmonių, tarp jų ir keletas buvusių Auschwitzo lagerio kalinių.

Popiežius Benediktas XVI aplankė Auschwitzo lagerį savo kelionės į Lenkiją metu 2006 metų gegužės 28 dieną. Atvykęs į buvusios mirties stovyklos teritoriją, Šventasis Tėvas susitiko su keliais buvusiais kaliniais, meldėsi prie sušaudymų sienos, nusileido į Vienuoliktojo bloko požemį, kur buvo nužudytas šv. Maksimilijonas Kolbe, apsilankė ir už maždaug trijų kilometrų esančioje antroje lagerio dalyje – Birkenau, kur naciai buvo įrengę dujų kameras ir krematoriumus. Ten popiežius vadovavo maldai už nužudytuosius ir pasakė kalbą. Besimeldžiant buvo giedama hebrajiška gedulinga rauda – Kadišas.

Sunku kalbėti šioje mirties ir nesuskaitomų nusikaltimų prieš Dievą ir žmogų vietoje, neturinčioje sau lygių visoje istorijoje. Ypatingai sunku kalbėti krikščioniui ir popiežiui, kuris yra kilęs iš Vokietijos, - kalbėjo Benediktas XVI.

Daug klausimų kyla šioje vietoje, tačiau vienas vis grįžta: Kodėl Dievas anomis dienomis tylėjo? Kodėl leido blogiui triumfuoti? Grįžta atmintin 44 psalmėje skambantis kenčiančio Izraelio skundas: „Palikai mus bejėgius šakalų lindynėje ir apgaubei mirtina tamsa. Dėl tavęs mes esame nuolat žudomi, su mumis elgiamasi, kaip su pjovimui skirtomis avimis. Atsibusk! Viešpatie, kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam gi slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą? Juk mes gulime kniūbsti dulkėse ir nebegalime pakilti nuo žemės. Stokis, ateik mums padėti, atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!“ Nusikaltėliai, žudydami žydų tautą, - sakė popiežius, - norėjo nužudyti Dievą, kuris pašaukė Abraomą, o kalbėdamas ant Sinajaus kalno nustatė per amžius galiojančias žmonių elgesio taisykles. Naikindami Izraelį, jie norėjo sunaikinti ir krikščionybę, pakeisti ją savo sukurtu tikėjimu žmogaus galia.

Apsilankymą Auschwitz – Birkenau mirties lageryje popiežius Benediktas XVI prisiminė ir tų pačių 2006 metų gruodžio mėnesį vykusio prieškalėdinio susitikimo su Romos Kurija metu. Tas lageris – žiauriausio barbariškumo vieta, byloja apie bandymą išnaikinti Izraelio tautą, niekais paversti Dievo su ja sudarytą sandorą, o tuo pačiu pašalinti iš istorijos ir patį Dievą. Toje baugioje vietoje, - kalbėjo popiežius, - pasijutau kaip Jobas, išsigandęs, kad Dievas apleido, bet kartu tvirtai įsitikinęs, kad ir tylėdamas jis nepaliauja būti su mumis. Ir kaip tik tą akimirką danguje pasirodė vaivorykštė. Ta vaivorykštė buvo tarsi atsakymas: AŠ ESU ir mano pažadas, sandora, kurią sudariau po tvano, galioja ir šiandien. (jm)