Popiežiaus bendroji audiencija. Didžiosios krikščionės: Joana Arkietė

Bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje popiežius Benediktas XVI tęsė katechezę apie didžiąsias krikščiones ir šį kartą kalbėjo apie garsiąją prancūzę šventąją Joaną Arkietę, mirusią vos devyniolikos metų, viduramžių pabaigoje, 1431-aisiais.

Ši prancūzų šventoji, daug kartų minima Katalikų Bažnyčios katekizme, labai artima Europos globėjai šventajai Kotrynai Sienietei, apie kuria buvo kalbėta vienoje paskutinių katechezių, - pardėjo maldininkams sakytą kalbą Šventais Tėvas ir paminėjo pagrindinius šioms dviem šventosioms bendrus bruožus. Jos abi buvo jaunos moterys kilusios iš liaudies; abi buvo skaistybės įžadus davusios pasaulietės; abi mistikės, ne užsidariusios vienuolyne, bet labai aktyvios dramatiškame savo laikų Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. To meto Bažnyčią slėgė labai rimta krizė. Kai 1380 mirė Kotryna Sienietė, Bažnyčią valdė popiežius ir į jo sostą pretendavo antipopiežius. Kai 1412 metais gimė Joana, buvo popiežius ir du antipopiežiai. Susivaidijusi buvo ne tik Bažnyčia, bet ir krikščioniškos Europos tautos buvo įsivėlusio į nesibaigiančius karus, kurių dramatiškiausias buvo vadinamais „šimto metų karas“ tarp Prancūzijos ir Anglijos.

Joana gimė mažame Domremy kaime ties Prancūzijos siena su Lotaringija. Jos tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, geri krikščionys, gerą krikščionišką auklėjimą suteikę ir dukrai. Joana nemokėjo nei rašyti, ne skaityti, o pagrindiniai žinių apie jos gyvenimą šaltiniai yra dvi teismo bylos – viena ją nuteisusi mirties bausme ir kita vėliau ją reabilitavusi. Iš teismo procesų aktų žinome, kad būdama 13 metų Joana turėjo mistinių išgyvenimų. Viešpats, arkangelo Mykolo balsu, ją ragino gyventi gilų maldos gyvenimą, o vėliau ją pašaukė stoti į kovą už tautos laisvę.

1429 metais prasidėjo trumpas Joaną Arkietę išgarsinusios veiklos laikotarpis, užsibaigęs jos mirtimi. Septyniolikmetė mergina savo ryžtu ir asmenine branda sugebėjo daugelį žmonių išjudinti iš nusivylimo ir baimės. 1429 metų kovo 22 dieną Joana padiktavo laišką Anglijos karaliui, kuriame buvo reikalaujama, kad jo kariuomenė nutrauktų Orleano miesto apgultį. Laiške buvo kalbama apie krikščionių pašaukimą gyventi taikiai ir teisingai, taip, kaip dera tiems, kurie šaukiasi šventųjų Jėzaus ir Marijos vardų. Karalius taikos siūlymą atmetė. Joanos vadovaujami kariai išvadavo miestą. Josios vadovaujamo žygio rezultatas buvo Prancūzijos karaliaus Karolio VII vainikavimas Reimse tų pačių 1429 metų liepos 17 dieną.
Vis dėlto džiaugsmas dėl sėkmingo Prancūzijos vadavimo žygio ilgai netruko. Jau 1430 metų gegužės mėnesį Joana pateko į priešų rankas. 1431 metų vasario mėnesį Rouene prasidėjo teismo procesas, užsibaigęs nuteisimu mirties bausme ir Joanos sudeginimu tų pačių metų gegužės 30 dieną. Teismo bylai vadovavo vyskupas Pierre Couchon ir inkvizitorius Jean le Maistre, dalyvavo garsūs Paryžiaus universiteto teisininkai. Visi jie buvo Bažnyčios žmonės, tačiau dėl savo politinių apsisprendimų vadovavosi išankstiniais nusistatymais Joanos ir jos misijos atžvilgiu. Skirtingai negu kiti Paryžiaus universitetą išgarsinę vyrai – šv. Bonventūras, šv. Tomas Akvinietis, šv. Jonas Dunsas Škotas, šitiems teismo byloje dalyvavusiems teisininkams ir teologams pristigo meilės ir nuolankumo, - sakė Šventasis Tėvas ir pridūrė, kad šioje byloje dramatiškai pasitvirtino tai, ką vėliau skelbė Vatikano II Susirinkimas, sakydamas, kad Bažnyčia yra šventa, tačiau tuo pat metu jai nuolat reikia apsivalyti (plg. LG 8)

Joana bandė apeliuotis į popiežiaus teismą, tačiau teisėjai jos prašymą atmetė. 1431 metų gegužės 30 dienos rytą kalėjime ji paskutinį kartą priėmė Šventąją Komuniją ir buvo atvesta į egzekucijos vietą. Vieno ten buvusių kunigų ji paprašė, kad laikytų išketą kryžių. Joana mirė liepsnose žiūrėdama į kryžių ir šaukdamasi Jėzaus vardo.

Praėjus 25 metams popiežius Kalikstas III įsakė pradėti naują teismo procesą, kuris užsibaigė Joanos Arkietės išteisinimu. Jau mums artimesniais laikais, 1920 metais ji buvo paskelbta šventąja.
Jėzaus vardas, kurio mūsų šventoji šaukėsi paskutinėmis savo žemiško gyvenimo akimirkomis, buvo tarsi jos sielos alsavimas, tarsi širdies plakimas lydėjęs ją visą gyvenimą. Tautos vadavimas iš vergijos – tai žmogiškojo teisingumo darbas, kurio Joana ėmėsi kupina meilės Jėzui. Ji tebūna šventumo pavyzdys katalikams angažuotiems politinėje veikloje, - sakė popiežius baigdamas katechezę apie didžiąją krikščionę Joaną Arkietę. (jm)