Romoje posėdžiaus katalikų ir Rytų ortodoksų Bažnyčių delegatai
Ateinančią savaitę Romoje prasidės aštuntasis Mišrios tarptautinės katalikų Bažnyčios
ir Rytų ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisijos posėdis. Posėdžio temos -
Bažnyčios bendrystė ir bendravimas, kuris egzistavo Bažnyčiose iki penktojo amžiaus
vidurio ir vienuolijų vaidmuo. Prieš metus jos nariai posėdžiavo Libane. Tačiau kai
posėdžiaujama Romoje, komisijos darbai dažniausiai įvyksta Maldų už Krikščionių vienybę
savaitės metu. Todėl ir šiemet, visi posėdžio dalyviai – katalikų ir Rytų ortodoksų
Bažnyčių delegatai – antradienį dalyvaus Maldų už krikščionių vienybę savaitės uždarymo
Mišparuose, kuriems Tautų apaštalo šv. Pauliaus bazilikoje vadovaus popiežius Benediktas
XVI.
Mišriai tarptautinei komisijai, be katalikų priklauso senosios Rytų ortodoksų
Bažnyčios: Koptų ortodoksų Bažnyčia, Sirų ortodoksų Bažnyčia, Armėnų apaštališkoji
Bažnyčia, kuriai atstovauja du katolikosatai: Ečmiadzin ir Antelias, Etiopijos ortodoksų
Bažnyčia, Eritrėjos ortodoksų Bažnyčia ir Malankarų sirų-ortodoksų ir savarankumo
siekianti ortodoksų-sirų Bažnyčia.
Mišri komisija posėdžiaus Romoje Popiežiškosios
Krikščionių vienybės tarybos kvietimu. Posėdžiams pirmą kartą pirmininkaus naujasis
tarybos pirmininkas kardinolas Kurt Koch. Paskutiniame posėdyje 2010 metais, kuris
buvo septintasis iš eilės, katalikų ir ortodoksų delegatų posėdžiui pirmininkavo tuometinis
Krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Walter Kasper ir Koptų ortodoksų
Šventojo Sinodo generalinis sekretorius, Damiette metropolitas Bishoy.
Mišri
tarptautinės katalikų Bažnyčios ir Rytų ortodoksų Bažnyčių teologinio dialogo komisija
tą sykį svarstė dvi temas: būdus, kuriais Bažnyčios bendravo per pirmuosius penkis
šimtmečius ir kaip jos konkretizuodavo to laikmečio Bažnyčios susirinkimų nutarimus.
Posėdyje
buvo daromos išvados, jog anuomet Bažnyčios gyvavo ne izoliuotos viena nuo kitos,
o tarpusavyje bendraudamos. Tokio bendravimo išraiškos buvo dalijimasis sinodiniais
laiškais ir intronizavimo žiniomis, pripažintų šventųjų garbinimas, vieni kitų lankymas,
bendras sakramentų, ypač Eucharistijos šventimas. Bažnyčios anuomet sąmoningai suprato,
jog dalijasi tuo pačiu tikėjimu ir bendromis pastangomis siekė jį apginti nuo grėsusių
erezijų ir kitų pavojų. Be to, Bažnyčios lygiomis teisėmis dalyvavo bendroje apaštalavimo
misijoje. Dažniausiai tai buvo „horizontali bendrystė“, tai yra tokia, kuri visų pirma
buvo puoselėjama su kaimyninėmis to paties regiono Bažnyčiomis, tačiau palaikant ryšius
su visomis Bažnyčiomis pasaulyje. (sk)