Popiežius aukojo Kristaus Apsireiškimo iškilmės Mišias. „Kas buvo Išminčiai iš Rytų šalies? Apie kokią žvaigždę kalbama?“

Ketvirtadienio rytą Šv. Petro bazilikoje Šventasis Tėvas vadovavo Kristaus Apsireiškimo iškilmės Mišioms. Lietuvoje sausio 6-oji yra eilinė darbo diena, dėl to Kristaus Apsireiškimo iškilmės minėjimas keliamas į sekmadienį. Šiemet ji buvo švenčiama jau sausio 2-ąją. Tuo tarpu Vatikane, kaip ir Italijoje bei daugelyje kitų tradiciškai katalikiškų šalių, Viešpaties Apsireiškimo iškilmė minima taip kai nurodyta liturginiame kalendoriuje – sausio 6-ąją.

Taip pat ir Viešpaties Apsireiškimo iškilmėje Bažnyčia kontempliuoja ir švenčia išganytojo Jėzaus gimimo slėpinį, - pradėjo popiežius Mišių metu sakytą homiliją. Šiandienė šventė ypač pabrėžia to gimimo visuotinumą. Marijos įsčiose žmogumi tapęs Dievo Sūnus atėjo ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet pas visą žmoniją, kuriai atstovauja Trys Karaliai. Būtent apie Tris Karalius ir apie jų kelionę ieškant Mesijo Bažnyčia šiandien mus kviečia pamąstyti.

Kas buvo tie Išminčiai iš Rytų šalies? Apie kokią žvaigždę čia kalbama? Jie buvo mokslo žmonės, stebintys dangaus žvaigždes, tačiau ne dėl pelno ir ne tam, kad atspėtų ateitį, bet trokšdami pasiekti tikrą tiesą, kuri rodytų gyvenimo kelią. Jie žinojo, kad kūrinijoje yra Dievo pėdsakų, kuriuos žmogus gali surasti ir suprasti.

Sekdami žvaigždę savo paieškų kelyje išminčiai pirmiausia sutiko Erodą. Jam irgi rūpėjo gimęs kūdikis, tik ne dėl to, kad būtų norėjęs jį pagarbinti, bet dėl to, kad mate jame konkurentą. Erodas tai valdžios trokštantis žmogus, kuriam visi kiti – tik varžovai, kuriuos reikia sunaikinti. Net ir Dievas jam yra varžovas ir dargi labai pavojingas varžovas, nes stoja jam ant kelio, neleidžia daryti ką nori. Ir mes turėtume savęs pačių klausyti: kiek Erodo yra mumyse? Gal ir mums Dievas yra varžovas ir priešas, neleidžiantis daryti ką norime? Brangūs broliai ir seserys, - tęsė popiežius homiliją, - jei Dievą šitaip suvoksime, tikrai būsime nepatenkinti gyvenimu ir nelaimingi. Reikia mesti lauk tokią Dievo sampratą, pasak kurios Jis – tik kliūtis mūsų laisvei. Dievas yra meilė. Ir tik jis vienas nieko iš mūsų neatimdamas leidžia mums pajusti gyvenimo pilnatvę ir tikrą džiaugsmą.

Išminčiai iš Rytų šalies taip pat susitiko su Rašto aiškintojais, atmintinai mokančiais visą Bibliją ir žinančiais daugybę interpretacijų. Tačiau, kaip sako šv. Augustinas, tokie žmonės dažnai moka kitiems parodyti kelią, bet patys nesugeba pajudėti iš vietos. Jiems Šventojo Rašto žodžiai tėra medžiaga, tik sąvokos, kurias jie tyrinėja ir moka labai išmintingai paaiškinti. Ir čia turėtume savęs paklausti: gal ir mes kartais susigudome taip žiūrėti į Šventąjį Raštą? Gal ir mes ne visada jame matome Knygą, rodančią kelią į gyvenimą? Popiežius priminė neseniai paskelbtą savo apaštališkąjį paraginimą „Verbum Domini“ ir kvietimą Bibliją skaityti gyvoje Bažnyčios tradicijoje, kaip gyvą žodį, kuris pasako kas yra žmogus ir ką ji turi daryti, kad pasiektų gyvenimo pilnatvę, priimti kaip tiesą ir kelią, kuriuo turime kasdien eiti kartu su kitais žmonėmis, jei norime savo gyvenimą statyti ne ant smėlio, bet ant uolos.

Galiausiai savo homilijoje popiežius kalbėjo ir apie dar vieną šiandienės liturgijos ženklą – žvaigždę. Tad apie kokią žvaigždę čia kalbama? Šį klausimą kėlė ne viena astronomų karta. Kepleris manė, kad tai galėjo būti „nova“ arba „supernova“ – tai yra tokia žvaigždės rūšis, kuri paprastai skleidžia gana silpną šviesą, bet staiga įvyksta sprogimai ir šviesumas padidėja daug kartų. Tai labai įdomus pastebėjimas, bet jis nepadeda mums suprasti šio ženklo esmės. Turime grįžti prie klausimo, ko iš tiesų ieškojo į kelionę leidęsi išminčiai. Jie ieškojo Dievo pėdsakų kūrinijoje. Jie žinojo, kad tam reikia ne tik teleskopų, bet pažinti tiesą trokštančio proto. Pasaulio grožyje ir paslaptingume, didingume ir protingume mes įžvelgiame amžinąjį racionalumą, kuris mus veda iki Dievo, dangaus ir žemės kūrėjo. Jei tokiomis akimis žiūrėsime į pasaulį, matysime, jog Tasai, kuris sukūrė visatą ir kuris gimė Betliejuje, tebėra su mumis Eucharistijoje. Jis yra gyvasis Dievas, kuris kelia mums klausimus, mus myli, nori mus vesti į amžinąjį gyvenimą, - kalbėjo popiežius Trijų Karalių Mišių homilijoje. (jm)