Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio ganytojiškas laiškas Gailestingumo
metams
Brangūs geros valios Lietuvos žmonės!
Vyskupai 2011-uosius paskelbė Dievo Gailestingumo
metais. Šiuo laišku norėčiau paaiškinti, kodėl metams suteikėme tokį titulą ir kokiu
būdu esame raginami juos išgyventi.
Dievo gailestingumas nuo amžių beldžiasi
į žmogaus širdį, sužeistą nuodėmės, slegiamą kančios, nevilties ir baimės. Jis drąsina,
guodžia, ragina pasitikėti Viešpaties gerumu ir meile.
Atkreipti dėmesį į gailestingąją
Dievo meilę ypač skatina tai, kad XX amžiaus viduryje dieviškasis gailestingumas ištryško
iš Jėzaus Širdies nauju šauksmu ir raginimu mūsų krašte. Vilniuje gyvenusiai šventajai
Faustinai Išganytojas pavedė skelbti visiems žmonėms Jo gailestingumą. Jėzus sakė:
Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą.[...] Tai yra ženklas paskutiniams laikams,
po jų ateis teisingumo diena. Kol dar laikas, tegul bėga prie mano gailestingumo versmių,
tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėl jų ištryško (D. 848).
Būtent
ši žinia paakino kviesti visus, kad Dievo gailestingumo malonę pažintume, atsivertimo
ir Susitaikinimo sakramento dėka priimtume į savąjį gyvenimą bei dalintumės ja su
kitais.
Norėdamas duoti žmonėms regimą Dievo malonės ženklą, Jėzus paprašė
nutapyti Jo atvaizdą, kuris primintų Mylinčios Širdies troškimą gelbėti visą pasaulį.
Šis paveikslas buvo nutapytas Vilniuje ir yra gerbiamas Dievo Gailestingumo šventovėje.
Ne iš dažų ir tapybos grožio kyla šio atvaizdo didybė, – sakė Jėzus šv. Faustinai,
– bet iš mano malonės.
Nuoširdžiai prašau visus išgirsti ir apmąstyti šią žinią,
įsigyventi į ją. Savojo gailestingumo dėka Viešpats dovanoja išgelbėjimą ypač ten,
kur viešpatauja vargas, skausmas, neapykanta, nesantaika ir neviltis. Dieviškojo gailestingumo
malonė įveikia nuodėmę ir blogį, suramina sielas, atveria ramybės ir džiaugsmo versmes.
1. Pažinkite Dievo gailestingumą
Apaštalas Paulius sako:
Dievas apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais,
prikėlė gyventi su Kristumi (Ef 2, 4).
Viešpaties troškimas, kad mes turėtume
gyvenimą, kyla iš Jo meilės, neatskiriamos nuo gailestingumo ir gausiai išlietos mums
per Jėzų Kristų. Kristuje ir per Kristų mes patiriame, kad Dievas yra meilė (1 Jn
4, 16), ypač pasireiškianti gailestingumu. Jėzus Kristus, kuriame Dievas priėmė žmogaus
prigimtį, liudija gailestingumą ne tik žodžiais, bet ir darbais, apie kuriuos mums
pasakoja Evangelija. Apie dieviškąjį gailestingumą ypač byloja Jėzaus mirtis, apvainikuota
šlovingu prisikėlimu. Dievas taip mus myli, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas,
kuris Jį tiki, nepražūtų (Jn 3, 16). Nuodėmė žudo, todėl Jėzus paaukojo savo gyvybę,
idant žmogus liktų gyvas. Nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus paliko mums savo Dvasią.
Ji nuolat skelbia, kad pasaulyje yra meilė, stipresnė už blogį, kuris gaubia žmogų,
žmoniją, pasaulį. Įtikėti tokia meile – reiškia įtikėti gailestingumą (Dives in Misericordia,
7).
Dievo gailestingumas nepaneigia teisingumo, bet jį pranoksta, siekia toliau.
Dievo gailestingumas ir meilė yra teisingumo perviršis. Atleidimas, tekantis iš pervertos
Dievo širdies tiems, kurie priartėja prie amžinosios Meilės šaltinio, mums liudija,
kad jokia žmogaus nuodėmė neviršija gailestingosios Dievo meilės. Tačiau jos veikimą
gali apriboti žmogui suteikta laisva valia, atmesdama Kryžiumi ir Prisikėlimu dovanojamą
išganymo malonę.
2. Atsiversdami priimkite Dievo gailestingumą
Kristus
mus ragina: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija (Mk 1, 15). Šiandien nemadinga kalbėti
apie atsivertimą, nes žmonės nebetiki nuodėme. Nuodėmės nepaisymas yra didžiausia
grėsmė šių dienų pasauliui. Ji it vėžys įsiskverbia į asmens, šeimos, bendruomenės
gyvenimą, ardydama jį iš vidaus. Nuodėmė įkalina žmogų blogyje, suveši agresyviu savęs
ir kitų kaltinimu. Nepripažintos kaltės graužatis dažną veda į depresijos, nusikaltimo
ir net mirties gniaužtus.
Atsivertimo malonė, kurią mums siūlo Kristus, kviečia
atpažinti ir išpažinti nuodėmę bei jos atsižadėti, idant iš naujo pasirinktume laisvą,
dorą ir garbingą Dievo vaikų gyvenimą. Krikšto vanduo yra pirmasis Viešpaties malonės,
suteikiančios mums Dievo vaiko tapatumą, ženklas. Dievo vaiko, pajėgaus priimti dieviškąją
malonę, tačiau išlaikančio laisvę rinktis. Deja, laisvė, kai ją suprantame kaip galimybę
daryti, ką noriu, dažną paskandina tamsoje. Žmonės kankinasi supančioti pragaištingos
nuodėmės vergijos. Joje yra dvi galimybės: neviltis arba atsivertimas. Neviltis vilioja
tuo, kad nereikia nieko daryti, o tik grimzti vis gilyn. Priešingai, atsivertimas
– tai ryžtingas šuolis į šviesą, į gailestingojo Dievo rankas. Šv. Augustinas sako:
Dievas tave sukūrė be tavęs, bet nepanoro tavęs išgelbėti be tavęs.
Nuoširdus
ir nuolankus šauksmas: Jėzau, pasigailėk manęs! – panaikina užkardas į gailestingojo
Dievo širdį. Juo pradedame atgailos ir atsivertimo kelią, kuriame mūsų laukia mylintis
Tėvas, pasiruošęs apkabinti savo sugrįžusį vaiką. Nuodėmių išpažinimas ir nuoširdus
gailestis leidžia labai konkrečiai patirti Dievo gailestingumą, pripildydamas mūsų
sielas atleidimo džiaugsmo.
3. Būkite gailestingi
Jėzus Kristus,
apreikšdamas Dievo gailestingumą, ir iš žmonių laukia gailestingumo: Būkite gailestingi,
kaip ir jūsų Tėvas gailestingas (Lk 6, 36). Šis kvietimas atskleidžia esminį Evangelijos
dorovės dėsnį: Dievas yra gailestingas žmogui, o žmogus turi būti gailestingas savo
artimui. Kristus pats išmokė maldos, kurioje kreipiamės į dangiškąjį Tėvą: ir atleisk
mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (Mt 6, 12).
Patyrę
Dievo gailestingumą, esame kviečiami juo dalytis su kitais savo šeimoje, bendruomenėje,
visuomenėje. Turime aiškią pareigą paremti skurdžiau gyvenantį, padėti nelaimės ištiktam,
ligoniui, apleistajam. Gailestingumas glūdi atlaidume, supratime ir viltyje, kurią
skleidžiame, liudydami savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Aplink mus apstu žmonių,
kurie kenčia nuo šiurkštumo, abejingumo, nevaldomo pykčio šeimose ir visuomenėje.
Daug agresijos kyla iš vidaus – iš nusivylimo, nenoro matyti gerus dalykus, kitų pastangas,
vilties ženklus. Kas gali įveikti šį iš žmogaus širdies kylantį ir visa naikinantį
pyktį?
Jėzus sako: Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt
5, 7). Gailestingumas gimdo gailestingumą, skleisdamas taiką ir ramybę. Žmogaus širdis,
pažinusi Dievo gailestingumą, yra pajėgi dovanoti gerumą šalia esantiems. Širdies
gerumo turtas neša viltį, kuri iš Gailestingojo Jėzaus pervertos Širdies srūva į mūsų
suvargusias ir sušalusias širdis. Tereikia pakėlus į Jį akis tarti: Jėzau, pasitikiu
Tavimi, – ir, su Dievo pagalba, nešti gerumą, meilę, paguodą kiekvienam, kurį Viešpats
mums siunčia. Kiek daug gali vienas geras žodis, padrąsinimas, paguoda, šypsena! Gailestingumo
durys atveria žmonijai kelią į viltį, kurios šviesa nušviečia mūsų žemišką kelionę
suteikdama jai amžinybės vertę.
* * * * *
Švęsdami Dievo Gailestingumo
metus, pažinkime dieviškąjį gailestingumą, kuris vienintelis gali įveikti pasaulį
sukausčiusį blogį bei neviltį. Atsižadėkime nuodėmės, atverkime širdis dieviškajai
meilei ir gerumui. Ir dosniai dalinkimės šiuo turtu su visais, kurie yra šalia mūsų.
Dalinkimės asmeniškais susitikimais ir prašydami jiems malonių viename Vilniaus kampelyje
Jėzaus išmokyta Gailestingumo vainikėlio malda.
Kviečiame visus Lietuvos žmones
piligriminei kelionei į Vilnių pasimelsti prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos
ir Dievo Gailestingumo šventovėje gerbiamo Gailestingojo Jėzaus paveikslo, prašyti
sau ir visam pasauliui Dievo gailestingumo malonės. Drauge su Dievo tarnu popiežiumi
Jonu Pauliumi II prašau:
Padėkite šiuolaikiniam žmogui patirti gailestingąją
meilę, kad savo spindesiu ir atjauta ji išgelbėtų žmoniją. [...] Gailestingumas reikalingas
tam, kad viso pasaulio neteisybės gautų galą tiesos spindesy.
Kardinolas
Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas