Krikščionių persekiojimai. Neatsakyti į blogį blogiu

Popiežius Benediktas XVI gruodžio 25-ąją, Kalėdų dieną, ir gruodžio 26-ąją, kada Bažnyčios liturginiame kalendoriuje prisimenamas šv. Steponas, pirmasis krikščionis kankinys, kalbėjo apie mūsų dienų krikščionių persekiojimus.

Jau buvo rašyta, kad Kalėdų metu surengti išpuoliai prieš krikščioniškas kulto vietas Filipinuose ir Nigerijoje, savižudė susisprogdino Pakistane. Kai kuriuose pasaulio regionuose tokių išpuolių grėsmė buvo didelė. Pavyzdžiui, Irake. Kai kurios parapijos viešo Kalėdų šventimo atsisakė, nors šiais metais vyriausybė pasirūpino derama bažnyčių apsauga. Kaip komentavo žinių agentūrai Bagdado chaldėjų vyskupas Shlemon Warduni, tose parapijose, kurios Kalėdas šventė, „Mišios vyko ramiai. Vyriausybė šį kartą parodė didelį bendradarbiavimą, užtikrindama kulto vietų saugumą. Tai nuramino mūsų tikinčiuosius, kurie, nepaisant praėjusių dienų grasinimų, gausiai lankėsi bažnyčiose. Iš tikro nelaukėme tokių Kalėdų“. Džiugu ir tai, kad solidarizuodamiesi su krikščionimis, kai kuriuose parapijose Kalėdų Mišiose sudalyvavo musulmonų lyderiai ir valdžios atstovai.

Sunku Kalėdas švęsti buvo kai kuriuose musulmonų daugumos kraštuose. Pirmiausia į akis krenta Saudo Arabija, kurioje religijos laisvė neegzistuoja. Šioje šalyje darbuojasi šimtai tūkstančių krikščionių iš Indijos, Filipinų, kitų Azijos šalių. Net už maldą savo namuose, savo šeimos rate jie galėtų būti nubausti. Kitos musulmonų daugumos šalys religijos ir kulto laisvę varžo mažiau. Pavyzdžiui, Katare yra valstybės pripažintų bažnyčių, kuriose krikščionys galėjo rinktis, tačiau už bažnyčių sienų bet kokia krikščioniška išraiška yra neleistina.

Italų interneto portalas „il Sussidiario“ pakalbino Nigerijos Džoso arkivyskupą Ignacijų Kaigama. Džoso mieste Kalėdų išvakarėse buvo surengti išpuoliai, kurių metu žuvo 86 žmonės. Buvo tvirtinama, kad jais buvo siekta destabilizuoti politinę padėtį artėjant rinkimams, tačiau grėsmę aiškiai pajuto ir krikščionių bendruomenė.

Arkivyskupas Kaigama pasakojo, jog kai kuriuose Nigerijos regionuose keršto ir nuoskaudų jausmų yra prisikaupę tiek, jog užtenka menko ir bereikšmio preteksto, kad prievarta vėl įsižiebtų. Išpuolių pasitaiko iš abiejų pusių, iš musulmonų ir iš krikščionių. Ir šį kartą, anot ganytojo, jam asmeniškai teko raminti ir sudrausminti įpykusius krikščionių jaunuolius, kurie įsitikinę, kad išpuoliais buvo siekta sugadinti Kalėdų šventimą, įžeisti krikščionių bendruomenę. Tačiau Bažnyčia mokė ir toliau moko, kad gėris turi triumfuoti prieš blogį, o ne atvirkščiai. Arkivyskupas pasidžiaugė, kad plataus ir pozityvaus atgarsio Nigerijos žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje susilaukė popiežiaus Benedikto XVI žodžiai, kuriais pontifikas pasmerkė prievartą, tačiau priminė susitaikymo ir dialogo kelią. Pasak arkivyskupo, jis palaiko gerus pažinties ir bičiulystės ryšius su Džoso musulmonų bendruomenės lyderiais, kuriems santarvės kelias yra labiau trokštamas nei prievartos. Tačiau bėda yra tame, kad krikščionių ir musulmonų bendruomenių lyderių tarpusavio supratimas ir sutarimas nepasiekia gatvės. O šioje galima sutikti grupuočių, kuriose daug jaunuolių, skubančių panaudoti ginklus be didesnių klausimų ir argumentų.

Panašiai šio trečiadienio Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ laidoje išspausdintame interviu komentavo kardinolas Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas.

Pasak jo, kalbant su įvairių šalių musulmonų bendruomenės lyderiais, išsilavinusiais ir galinčiais diskutuoti, sutinkama gera valia ir taikos troškimas. Tačiau sunku šiuos tarpusavio supratimo vaisius perduoti platiesiems visuomenės sluoksniams, aprašyti dienraščių puslapiuose, perkelti į juridines normas, įrašyti į mokyklinius vadovėlius, padaryti visuomenės mentaliteto dalimi. Skiriasi ir doktrinos. Jei krikščionybėje pripažįstamas sąžinės apsisprendimas keisti religinius įsitikinimus, tai islame tai laikoma mirties bausme baustinu nusikaltimu. Žinoma, reikia vengti abstrakčių apibendrinimų. Jei yra šalių, kurios labai riboja religijos laisvę, tai kitos yra labiau atviros. Puikų pavyzdį rodo Libanas. Jame krikščionys ir musulmonai kartu sėdi mokyklos suoluose, nuo pat jaunystės mokomi taikaus sugyvenimo. Pasak kardinolo, praktika rodo, kad tarpreliginiame dialoge šie dalykai yra itin svarbūs: asmeniškai sutikti ir susipažinti su kitų religijų išpažinėjais. Juk galiausiai dialoguoja ne religijos, bet jas išpažįstantys žmonės. Antra, gerus dialogo vaisius skleisti visuomenėse.

Čia verta pacituoti žinių agentūros „Asianews“ pranešimą apie Saudo Arabijos didžiojo muftijaus Abdul Aziz pamokslą, neseniai pasakytą didžiojoje Mekos mečetėje. Vienas iš griežčiausių sunitų islamo lyderis, kurio žodžių klausomasi visame musulmonų pasaulyje, aiškiai sukritikavo ekstremizmą, fanatizmą, prievartą, tvirtindamas, kad tai prieštarauja islamo religijai ir etikai. (rk)