Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako:
„Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes
Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė
kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų
Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.
Erodui
mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis,
imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo
kūdikio gyvybės“. Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į
Izraelio žemę. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten
vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad
išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins Nazariečiu.(Mt 2,13-15;
19-23)
DIEVAS KASDIENYBĖJE, Mons. Adolfas Grušas
Šventosios
Šeimos šventė iš tiesų yra visų krikščioniškų šeimų šventė. Šiais laikais, kai įvairiais
būdais šeimos institucija puolama ir niekinama vardan savanaudiškai suvokiamos asmeninės
laisvės, tokia šventė reikalauja ir kiekvieno mūsų įsipareigojimo.Patinka tai kam,
ar ne, šeima ir toliau lieka visuomenės gyvenimo centru. Dažnai joje sutinkame išgyvenimų
ir kančių, kartais tam tikrų nusivylimų, bet, ačiū Dievui, šeimoje atrandame ir begalinio
džiaugsmo.
Dievas taip pat norėjo šeimos gyvenimo patirties ir net keista,
kad tam Jis pasirinko, sakytume, nelaimingą ir neįprastą šeimą. Stebina ir tai, kad
Bažnyčia šią šeimą visiems rodo kaip pavyzdį, nors toje šeimoje vyras su žmona gyvena
susilaikydami nuo artimesnių santykių, vaikas yra įsikūnijęs Dievo Žodis, kas, mūsų
šiuolaikiniu supratimu, tikrai trukdytų naudotis įvairiais ne visai moraliais malonumais,
o šiandien Evangelijoje girdime pasakojimą apie tai, kad, gelbstint nelauktai išgarsėjusį
Kūdikį, Juozapui su Marija teko netgi patirti priverstinę emigraciją, kuri tikrai
buvo sunkesnė už kelių valandų skrydį pigių reisų aviakompanijos lėktuvu…
Vis
tiktai Šventoji Šeima rodoma tikintiesiems kaip pavyzdys ne dėl savo išskirtinumo,
bet dėl Marijos ir Juozapo sugebėjimo įsijungti į kur kas didesnį ir reikšmingesnį
Dievo planą.
Mes visi turime savų svajonių ir troškimų. Kai kurie planai kyla
instinktyviai ir atrodo vaikiškai, kiti yra rimti ir parodo mūsų vidinę brandą… Savo
ruožtu ir Marija su Juozapu planavo būti kartu, sukurti šeimą, Juozapas manė užsiimsiąs
garbingu dailidės amatu, o Marija rengėsi kasdieniniams šeimos motinos darbams, tačiau
pasirodė, kad jie abu reikalingi Dievo planams, ir tada visas jųdviejų gyvenimas apsivertė.
Kalėdų
naktį mus apgaubia švelnumo ir paguodos nuotaika. Gražu ir gera įsivaizduoti angelus
su arfomis ir prieš Kūdikį klūpančius piemenis, tačiau jau kitą rytą nebelieka jokio
angelų pėdsako ir jauną porą užpuola visiškai netikėti rūpesčiai.
Pamėginau
įsivaizduoti tą rytą nubudusį šventąjį Juozapą, besirūpinantį įkurti ugnį, bėgantį
pas piemenis, kad gautų bent lašelį pieno, drauge planuojant, kaip reiks grįžti į
namus, kad niekuo nepakenktų kūdikiui. Vietoje to jam tuojau pat teko rūpintis kelione
į tolimą kraštą, kad būtų išsaugota kūdikio gyvybė. Evangelijoje apie tai nėra nė
žodžio, bet, ko gero, Juozapui ne kartą kilo mintis: „Kas dedasi? Argi šis Kūdikis
nėra Dievo Sūnūs? Kur tada Dievas, kad reikia kovoti su tokiais sunkumais?“
Tikriausiai,
tokios mintys nėra svetimos ne vienam šeimos tėvui…
Svarbiausia šios šventės
pamoka kyla iš Marijos ir Juozapo išgyventos kasdienybės. Mes paprastai savo laiką
skirstome į šventes ir šiokiadienius, ir tos dienos tarpusavyje labai skiriasi: vienos
yra besikartojantis ir kažkiek nuobodus darbas, o kitos – įvykiai, kuriems rengiamės
su džiaugsmu. Vienas dalykas yra darbo nuovargis ir visai kas kita – šventinis apsvaigimas.
Panašiai būna ir mūsų tikėjime: sekmadienį, jei pavyksta, kokią valandą skiriame Mišioms,
o paskui visą savaitę panyrame į įprastus rūpesčius.
Nazareto šeimos gyvenimas
moko mus, kad Dievas ateina apsigyventi žmogaus namuose, kad mes savo kasdienybėje,
kartodami įprastus darbus, taip pat galime kurti Dievo Karalystę. Kasdienybėje mums
yra prieinama ir mistinė patirtis, ir galimybė augti Dievo malonėje. Krikščionybė
yra ypatinga tuo, kad ji nėra skirta šventei, o kasdienybei.
Iš tiesų kiekviena
šeima gali rasti panašumų į Šventąją Šeimą. Tie, kurie augina savo pirmagimį, susidurdami
su rūpesčiais, nemiegotomis naktimis ir nuovargiu, gali būti tikri, kad lygiai taip
pat jautėsi ir Marija su Juozapu. Tie, kurie susiduria su bedarbyste ar turi sunkumų
išmokėti paimtas paskolas, be abejo, gali prisiminti šventąjį Juozapą, kuriam irgi,
ko gero, teko skolintis, norint padidinti savo dirbtuvę. Moterys, pašventusios savo
gyvenimus vaikams, turėtų prisiminti Mariją, kurios galvoje irgi atsirado žilų plaukų,
matant išeinantį iš namų Jėzų…
Marija su Juozapu matė Dievo Slėpinį, mėginantį
atsistoti ant dar netvirtų kojyčių, girdėjo verkšlenantį naktį, nes jam kalėsi dantukai…
Sunku net įsivaizduoti, kokį tvirtą tikėjimą turėjo jiedu, kad galėtų pasakyti sau,
kad šis vaikas, panašus į visus kitus, iš tiesų yra Dievo Sūnus. Jiedu abu palaikė
vienas kitą ir tikriausiai Juozapas, žvelgdamas į Mariją, stebėjosi jos tvirtu tikėjimu
i rūpestingumu, o Marija dėkojo savo širdyje Viešpačiui, kad jai davė tokį paprastą
ir ištikimą draugą…
Toks Šventosios Šeimos gyvenimas ragina ir mus mokytis
žvelgti į kitus mūsų šeimos narius tikėjimo akimis, atskleidžiant sau kituose slypinčią
paslaptį, išvysti kasdienybėje su mumis esantį Dievą.