Lietuvos ganytojų kalėdiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupo kardinolo Audrio Juozo Bačkio homilija per Bernelių Mišias

Mylimi Broliai ir Sesės, tikėjimo kelionė per Advento dykumą atvedė mus prie Dievo Kūdikio lopšio. Sunku žmogui atpažinti visagalį Dievą, gulintį tvarto ėdžiose. Todėl apaštalas Paulius sako: Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms [...] ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo (Tit 3, 4–5). Dievo gailestingumas suspindo tvarto ėdžiose, idant kiekvienam žmogui parodytų jo tikrąjį orumą, kuris spindi net ir po sunkiausių nuodėmių, klaidų, nusivylimų, nesėkmių šukėmis.

Šiuos metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais, kad padėtų jums suvokti esminę krikščionybės Žinią: Dievas besąlygiškai myli žmogų ir, trokšdamas jam gero, ragina atsižadėti blogio, priimti Jo meilę ir dalytis ja su kitais.

Kalėdų stebuklas kviečia su tikėjimo nuostaba atpažinti dieviškąjį gailestingumą, atėjusį ieškoti ir šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių (Lk 5, 32). Kristus ir dėl manęs atėjo į pasaulį. Jis kentėjo ir mirė, kad aš gyvenčiau dabar ir amžinybėje. Jis atėjo, kad dangiška šviesa apšviestų tamsiausius mano širdies užkaborius, padėtų man pamatyti savo nuodėmes, kurias Jis nori paimti ir užnešęs ant kryžiaus, prikalti savojo gailestingumo vinimis. Tik supratę šią tikėjimo tiesą, mes pajėgsime Dievo įsikūnijimo slėpinį švęsti ne kaip metinę dekoracijų, gipsinių figūrėlių ir gausių vaišių šventę, bet kaip tikrovę, kuri paliečia kiekvieno mūsų gyvenimą kaskart atverdama beribio Dievo gailestingumo ir meilės lobius.

Tėvas mums dovanoja savo Sūnų, savosios Širdies, pertekusios kiekvienam mūsų meile ir gailestingumu slėpinį. Bejėgio Kūdikio verksmas ir bežodis Kristaus riksmas ant kryžiaus apreiškia mums Emanuelį – Dievą atėjusį pasilikti su mumis.

Kartais mes norime Dievą paversti pasakų burtininku, kuris pamojęs lazdele patenkina mūsų norus, užgaidas, už mus išsprendžia problemas, įveikia mūsų sunkumus. Jo buvimas nepanaikina mūsų žemiškų bėdų, neužbaigia krizių, neduoda atsakymų į visus mūsų klausimus, tačiau Jis suteikia daug daugiau – savo gyvenimą ir buvimą tarp mūsų kaip tiesos ir gėrio galutinės pergalės viltį.

Nuo tvarto iki kryžiaus Dievo silpnumas, tyla, meilė bei pasitikėjimas žmogumi ir yra toji galia, kuri sutriuškina mūsų pastangas pasidaryti Dievą mums patogiu, pritariančiu mūsų tiesai bei kuriančiu saugumą. Jeigu norime sutikti gyvąjį Dievą, turime atsisakyti pretenzijų nusipelnyti Jo palankumą savo išdidžiu teisuoliškumu bei nuopelnais, turime gyventi nuolankiai bei paprastai, savo žmogiškus veiksmus grįsti Jo dovanota meile, gerumu ir gailestingumu.

Tai bus mūsų atsakas į Kūrėjo suteiktą galią mylėti ir tarnauti, kurti tarpusavio supratimu, solidarumu ir gailestingumu grindžiamą bendrystę, kurią Evangelija vadina Kristaus karalyste. Dievas, prabilęs žmogaus lūpomis, moko mus vienintelės bendros kalbos, kurią supranta kiekvienas žmogus, kad ir kokia kalba jis šnekėtų, kad ir kokiai rasei, tautai, visuomenei ar socialiniam sluoksniui priklausytų. Ta kalba – Meilės kalba, kuri yra pirmoji ir svarbiausioji Dievo dovana, patvirtinta Kristaus gimimu, visu Jo gyvenimu, mirtimi bei prisikėlimu. Tai kalba visuotinės Bažnyčios, kuri nors ir netobulai, tačiau bando ja gyventi ir jos mokyti visus savo vaikus. Bažnyčia turi išminties, padedančios išmokyti šios kalbos pradmenų, tačiau tik nuo kiekvieno mūsų pastangų ir apsisprendimo priklausys, ar ši kalba įsiskverbs į mūsų gyvenimą, veiksmus, apsisprendimus, nutvieksdama juos viltimi, kurios taip skausmingai ieško šių dienų žmogus.

Gailestingasis tvarto ir kryžiaus Dievas, nepriklausantis nuo mūsų teisuoliškų ambicijų, programų, lozungų bei ginčų, gali būti pažintas kaip Dievas, esantis mums visiems: saviems ir svetimiems, atstumtiems ir tiems, kurie ne tokie, kaip mes. Dievas taip pamilo pasaulį (Jn 3, 16). Ne vieną kurią nors grupę, daugumos sąjūdį, ištikimųjų bendruomenę, bet pasaulį. Jis perkopia per absoliutaus teisumo iliuzijas, kurios drumsčia ir iškreipia žmonių santykius, ateidamas nuolankus, mažas, pilnas pasitikėjimo, švelnumo ir beribio gailestingumo, pasiruošęs priglausti prie savo mylinčios širdies atgailos ašaromis apsipylusį nusidėjėlį, pamestą vaiką, nurašytą ligonį, maištaujantį ateistą.

Toks Dievas atrandamas tyliai ir palengva, nes Sūnus mums dovanojamas labai slėpiningu būdu. Žmogus tarsi pamažu vis giliau įvedamas į Dievo-Žmogaus slėpinį, atskleidžiamą tiems, kurių tikėjimas, kaip mažų piemenėlių ar neramių širdžių Išminčių, nebijo leistis ieškoti Dievo nežinomu, bet dangaus šviesos nutviekstu keliu. Ši kelionė nėra lengva. Dažnai susitikimas su Dievu įvyksta tuomet, kai žmogus išnaudoja visas kitas galimybes, kai sužeista širdimi ir išbarstytu gyvenimu atsiduria vietoje, panašioje į tvartą. Kokia laimė, kad Dievas nesibodi nešvarių vietų ir pirmas ateina ten, kur paprastai žmogus vengia užsukti!

Jei norite sutikti Jėzų, nebijokite leistis į tikėjimo kelionę vedini vilties. Kalėdinėje istorijoje matome žmones, atnešančius Gimusiajam dovanų. Tačiau iš tiesų Dievas siūlo savo dangiškas dovanas mums. Ar leisime Jam dovanoti tai, ko taip trokšta kiekvieno mūsų širdis ir ką Jis pats nori mums duoti? Ar norime priimti Jo Meilę ir Gailestingumą, kurį Dievas atneša gydyti sužeistai žmogaus širdžiai? Dievo gailestingumas yra vaistas, kuris vienintelis gali išgydyti neapykantos, susvetimėjimo, susiskaldymo, nevilties ir kitų nuodėmių padarytas žaizdas. Tokia yra Šventosios Nakties prasmė: ar nori? Nuoširdžiai atsakykime į šį klausimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimas. Tik drauge su Motina Marija ištarę: Taip, Viešpatie! – susitiksime su savuoju Gelbėtoju Jėzumi Kristumi, kuris širdyje įžiebs tikrąją Kalėdų šviesą.

Tiems, kurie išdrįsta priimti Gelbėtoją į savąjį gyvenimą, Jis uždega širdis meile. Dievo meilė mumyse tampa tikra tik tuomet, kai patikrinama meile artimui. Kalėdų švenčių metu priimta dovanoti dovanas, aukoti aukas neturtingiesiems. Tegul šie metai tampa ištisomis Kalėdomis, o mūsų dovanos tebus materialios ir ne tik. Kasdienis jautrumas, įsiklausymas, geras žodis, atjauta, kantrumas ir pagalba tepasiekia kiekvieną, kuris yra arti mūsų. Kiekvieną, kurį sutinkame darbe, gatvėje, parduotuvėje, autobuse ar kitoje vietoje. Juk geras žodis, šypsena, draugiškas gestas nieko nekainuoja. Jų neriboja jokios krizės. Šių turtų apsčiai turi kiekvienas žmogus, net ir didžiausias vargšas. Tačiau tai yra karališkos dovanos, kurios pagiežos šalčio ir abejingumo nakties sukaustytą žemę gali paversti saulėta ir šviesia Dievo meilės karalyste. Būkime dosnūs meile ir gailestingumu, kuriuos šiąnakt dovanoja mums Dangus.

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalėdinis žodis

„Šviesybė šiandien užtvino mus, nes gimė mums Viešpats. Jis vadinasi Nuostabusis, Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas. Jo viešpatavimui nebus galo“ (plg. Iz 9) – šiais viltingais ir džiaugsmo sklidinais pranašo Izaijo žodžiais pradedame švęsti šv. Kalėdas.

Keturias savaites maldoje budėjome ir ruošėmės paminėti patį džiaugsmingiausią ir reikšmingiausią įvykį pasaulio istorijoje. Dievo Žodis, įsikūnijęs Švč. Mergelės Marijos įsčiose, tapo žmogumi ir gimė Betliejuje. Dievo ir Marijos Sūnus tapo mūsų Broliu ir Gelbėtoju. Dieviškasis Betliejaus Kūdikis pakvietė žmones į naują gyvenimą, kuriame negali būti vietos blogiui, kuriame viešpatauja tiesa, meilė ir taika. Trapus Betliejaus Kūdikis pažadino pasaulyje meilės revoliuciją, kurios tikslas – išgelbėti ir išaukštinti žmogų. Dievas nusižemino, priimdamas žmogaus kūną, kad šis būtų išaukštintas iki dangaus. Todėl apaštalas Paulius labai taikliai pastebi: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, <...> kad mes įgytume įsūnystę. Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 4–6).

Ši įsūnystė yra pati svarbiausia mūsų džiaugsmo versmė. Tiesa, mes nesame apsaugoti nuo galimų nelaimių ar ligų, bet, būdami net didžiausiame varge, niekuomet nesijaučiame vieniši – su mumis yra dangaus Tėvas, mūsų Brolis Jėzus Kristus ir mūsų Guodėja – Šventoji Dvasia. Šis žinojimas – tarsi uola, į kurią atsirėmę galime saugiai statyti savo gyvenimo namą, drauge neužmiršdami, kad mūsų laukia amžinieji namai danguje.

Kristaus Gimimas Betliejuje – ne tik džiaugsmingas ir greitai praeinantis įvykis, bet drauge didžiulis ir nuolatinis įpareigojimas – nešti į dabarties pasaulį meilės ir gyvybės šviesą. Šis įpareigojimas skirtas mums, Betliejaus Kūdikio sekėjams. Visai nesvarbu, kur būtume ir kokias pareigas užimtume, Betliejaus Kūdikis įpareigoja mus gyventi ne vadovaujantis savo susikurtomis tiesomis, bet vienybėje su Dievo Žodžio tiesa, įpareigoja skleisti meilę, matomą ne žodžiuose, bet geruose darbuose. Pagerbti Betliejaus Kūdikį galima tik prisiimant šiuos įsipareigojimus. Be jų mūsų tikėjimas liktų tuščias, o viltys – be pamato.

Betliejaus Kūdikis kviečia mus atsigręžti ir ginti visus, kurie yra silpni ir patys negali apsiginti. Kas tie nepajėgiantieji apsiginti? Visų pirma, tai pradėtos, bet dar negimusios žmogiškos būtybės. Bažnyčia visuomet buvo ir lieka nuosekli žmogaus gyvybės gynėja. Gindama gyvybę nuo jos užsimezgimo momento, Bažnyčia gina kiekvieną žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir atpirktą Jėzaus Kristaus krauju. Jei neginama vos pradėta žmogiškoji gyvybė, savo vertės netenka ir kiekvienas žmogus. Kai negimusieji pradedami laikyti kliūtimi gyviesiems, netrunka ateiti metas, kai ir gimusieji pradedami laikyti kliūtimi kuriant savanaudiškumu ir hedonizmu grįstą gyvenimą.

Betliejaus Kūdikis yra Brolis kiekvieno silpno žmogaus: prievartaujamo vaiko, sekso vergovėn įkliuvusios merginos, alkoholyje paskendusio jaunuolio ar mirties neprisišaukiančio vargdienio. Šiam Kūdikiui nesvarbūs žmonių turimi aukšti postai ar milijonai. Jam svarbu tik tai, kas yra žmonių širdyse: ar jos atsigręžusios į Dievą, visokio gėrio šaltinį. Šis Kūdikis visus myli ir visus trokšta išgelbėti.

Šalia Betliejaus Kūdikio matome jo Motiną Mariją ir skiriame jai didžiausią savo pagarbą ir meilę. Popiežius Benediktas XVI neseniai kalbėjo: „Marija mums kalba su Dievo Žodžiu, kuris jos įsčiose tapo kūnu. Marijos „žinia“ nėra kita, kaip tik pats Jėzus. Marijos žvilgsnis yra Dievo žvilgsnis. Ji žvelgia į mus su ta pačia Dievo Tėvo meile ir mus laimina. Ji yra mūsų gy-nėja. Net jei visi kalbėtų apie mus blogai, ji, būdama Motina, kalbėtų gerai, nes jos Nekalčiausioji Širdis yra susiklausiusi su Dievo gailestingumu.“
Baigdami švęsti Kristaus Gimimą, tęsime šio slėpinio minėjimą per visus 2011-us metus, kuriuos Lietuvos vyskupai yra paskelbę Dievo Gailestingumo metais. Dievo meilė ir gailestingumas ryškiai suspindėjo pirmųjų Kalėdų naktį.

Sveikindamas džiaugsmingosios Jėzaus Kristaus Gimimo šventės proga, linkiu visiems būti atsigręžusiems į Betliejaus Kūdikį ir supamiems gailestingosios Dievo meilės.

Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio sveikinimas Kalėdų proga

„Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms“ (Tit 3,4)

Brangūs tikintieji, Sveikinu Jus sulaukus džiugios Kristaus gimimo šventės – šv. Kalėdų!

Žmonija, dėl nuodėmės praradusi bendrystę su Dievu, ilgus amžius meldė, laukė ir tikėjosi Išganytojo. Su kokiu džiaugsmu iš dangaus sulaukėme žinios: „Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,11). Kokia tai didžiulė ir išganinga Dievo malonė (plg. Tit 2,11), kad amžinasis ir neregimasis Dievas leidžia save regėti gležname ir silpname Kūdikyje!

Pirmieji tėvai, gyvendami rojuje, save pačius iškėlė aukščiau Dievo ir pasirinko save, o ne Dievą. Iš istorijos mes žinome dramatiškas šio neklusnumo pasekmes, nes žmoniją užgriuvo tikra nuodėmių lavina, sukelianti visuotinį sugedimą ir vedanti į susinaikinimą (plg. KBK 398-401).

Matydamas nežabotą žmogaus puikybę, Dievas pasirinko ją gydyti nusižeminimu: atsisakęs dieviškojo spindesio jis „apiplėšė pats save“ (Fil 2,7) ir tapo žmogumi, suvystytu vystyklais ir paguldytu ėdžiose (plg. Lk 2,12). Tapdamas žmogumi, Dievas save susiejo su visa žmonija, su visu pasauliu. Nuo šiol nei pasaulis, nei žmogus nėra Dievui svetimas. Įsikūnijimu Dievas nori kiekvieną iš mūsų apkabinti ir priglausti prie savo meilingosios Širdies. Juk „Kristuje ir per Kristų Dievas ypač mums sušvinta savo gailestingumu“ (Pop. Jonas Paulius II, Enciklika Dives in misericordia. Apie Dievo gailestingumą (1980 m. lapkričio 30 d.), Nr. 2).

Žvelgdami į įsikūnijusio Dievo slėpinį, Lietuvos vyskupai 2011-uosius metus paskelbė Dievo Gailestingumo metais. Ta proga verta prisiminti Dievo Tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, kuriam meldžiame šventumo pripažinimo, žodžius. Arkivyskupas Teofilius sunkiais Antrojo Pasaulinio karo metais taip kreipėsi į savo ganomuosius:

„Nenusiminkime, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros, pasitikėkime Dievu... Pirmučiausia šaukimės Dievo gailestingumo. Bet atsiminkime, kad būtina sąlyga laimėti Dievo gailestingumą – susitaikyti su Dievu per Atgailos sakramentą, nebegrįžti į savo senas nuodėmes, pradėti naują gyvenimą ir tuomet – būkime tikri – nieko blogo mums neatsitiks“ (Arkivysk. T. Matulionis, Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.).

Anot arkivyskupo Teofiliaus, Dievo gailestingumas patiriamas tik nuoširdžiai pasinaudojus Atgailos sakramentu – išpažintimi. Iškilusis Dievo Tarnas popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Apie Dievo gailestingumą taip pat pabrėžia Atgailos sakramento reikšmę: „Tame sakramente kiekvienas žmogus ypatingu būdu gali pajusti gailestingumą ir tą meilę, kuri stipresnė už nuodėmę“ (Pop. Jonas Paulius II, Enciklika Dives in misericordia. Apie Dievo gailestingumą (1980 m. lapkričio 30 d.), Nr. 13).

Brangūs tikintieji! Per Kalėdas nulenkiame galvas ir suklumpame maldai prieš dieviškąjį Kūdikį. Parodyta mums Dievo meilė teveda mus dažniau suklupti ir prie klausyklos langelio, nes dieviškasis Gailestingumas konkrečiai pasireiškia per Atgailos sakramentą. Viduramžių menininkai, vaizduodami Jėzaus gimimo sceną, ją tapydavo senų, apgriuvusių pastatų fone. Tuo lyg norėta pasakyti, kad su dieviškojo Kūdikio atėjimu sugriuvo senasis pasaulis, nes Dievas duoda pasauliui naują gyvenimą. Pasinaudokime ir mes šia dieviškojo gailestingumo dovana, sugriaukime savyje prisirišimą prie nedorų bei nuodėmingų polinkių ir, atlikę nuoširdžią atgailą, dieviškojo gailestingumo pakylėti pradėkime dvasiškai atnaujintą gyvenimą.

Šv. Kalėdų proga linkime Jums išgyventi per dieviškąjį Kūdikį mums apreikštą gailestingumą, ir pagal Dievo valią atnaujinus savo gyvenimą, apsčiai patirti dvasinio džiaugsmo. Džiugių ir palaimingų šv. Kalėdų bei Naujųjų 2011-ųjų mūsų Viešpaties metų!

Lietuvos kariuomenės ordinaro vyskupo Gintaro Grušo kalėdinis laiškas

Brangūs tikintieji, Kalėdų naktį „gausi dangaus kareivija“ (Lk 2, 13) savo giesme skelbia ir lydi didžiąją Viešpaties gimimo žinią – „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Ir mes susirinkę Kalėdų naktį įsitraukiame į šį šlovinimą.

Garbė Dievui aukštybėse, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Todėl ir angelai, ir mes drauge su jais giedame Garbės giesmę. Mums jau duota pati gražiausia ir geriausia kalėdinė dovana, kokią bet kada esame gavę ar gausime – Įsikūnijęs Atpirkėjas. Visos kitos kalėdinės dovanos – tai tik Dievo dosnumo ir Dievo meilės mums priminimas. Jis, ateinantis mūsų išgelbėti ir duoti amžinąjį gyvenimą, yra įsikūnijęs Gailestingumas. Kalėdos – tai išgelbėjimo misijos ir mūsų išvadavimo pradžia.

Lietuvos vyskupai paskelbė ateinančius metus Dievo Gailestingumo metais, kurie turi ypatingą reikšmę mums Lietuvoje, kur šį didį pamaldumą Dievo Gailestingumui pats Viešpats apreiškė šv. Faustinai Kowalskai. Didžiausia dovana, kurią galime suteikti sau ne tik Kalėdoms, bet per visus ateinančius metus, tai priimti Dievo Gailestingumą – jo išgelbėjimo misijos vaisius. Blogai būna tik tada, kai nebejaučiame, kaip mums reikia šio mūsų Išgelbėtojo. Reikia ne tik švenčių metu, bet per visą gyvenimą. Tiktai reguliarus ir gilus pažvelgimas į savo gyvenimą, paisant mūsų santykio su Dievu ir su kitais žmonėmis, padės pajusti, kaip mes esame nuodėmės pavergti ir kaip mums reikia Dievo Gailestingumo. Tada priėję Susitaikinimo sakramento, mes vėl atrasime gilią ramybę. Atkūrę ramybę su Dievu ir priėmę Jo ramybę, mes galėsime dalytis ramybe su kitais.

Ramybė geros valios žmonėms. Ramybės linkėjimas lydi visą Kristaus gyvenimą nuo angelų giesmės užgimimo naktį, per jo tarnystę ir mokymus mokiniams, iki pasisveikinimų po Prisikėlimo. Ta Dievo malonė ir mums skirta, veikianti mumyse, kai esame vienybėje su Dievu, kurioje jis leidžia, kviečia ir linki žmogui dalyvauti. Mes ją įgyjame per Dievo malonę, per mūsų atvirumą palaikyti gyvą ir nesužeistą ryšį su Gyvuoju Dievu. Ir kai mes esame atviri tai nuostabiai Dievo malonei, tai Dievas ir mus panaudoja kaip Jo Ramybės nešėjus ir skleidėjus.

Pradėkime metus Ramybės dvasia savo šeimose ir darbo vietose. Susitaikykime vieni su kitais. Susitaikykime su Dievu. Idant susirinkus prie Kūčių stalo ta Viešpaties Ramybė mus visus apimtų – esančius su šeima bei tuos mūsų artimuosius, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali šį vakarą būti kartu.

Džiaugiuosi šiose Šventose Kalėdose galėdamas Jus pasveikinti ir palinkėti, kad mes visi sutiktumėm šventes džiaugsmingai garbindami Užgimusį Išganytoją ir kupini Jo atneštos Ramybės, kad neleistume niekam Jos iš mūsų atimti per visus ateinančius metus. Linkiu Ramybės visiems šiose Šv. Kalėdų šventėse. Ramybė tarnaujantiems misijose. Ramybė jų šeimoms Lietuvoje. Ramybė visiems tarnaujantiems kariuomenėje ir krašto apsaugos sistemoje bei jų artimiesiems. Visi kartu linkėkime Dievo atneštos Ramybės ir skleiskime ją visiems geros valios žmonėms. Ramybė Jums!

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio Kalėdų sveikinimas tikintiesiems

Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės ir visi geros valios žmonės!

„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10b–11).

„Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti. O, kad klausytumei mano įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas kaip marių bangos“ (Iz 48, 17b–18).

Brangieji, visi mes trokštame gerovės ir laimės. Visi skubame, lekiame, planuojame ir vargstame, verčiamės per galvas ir ne kartą nusikamuojame, bet ar esame tikrai laimingi?

Tikroji laimė ir gerovė ateina tik mums išgirdus Viešpaties žodžius, skirtus mums ir nurodančius, kuriuo keliu dera eiti. Viešpats turi tapti pačiu svarbiausiu mūsų gyvenime. Kodėl Dievas toks svarbus? Todėl, kad pažindami Jį, pažįstame meilę, nes Jis kiekvieną iš mūsų be galo myli ir trokšta, kad būtume laimingi. Gyvenimas be meilės – šaltas ir niūrus, klastingas ir baimingas. Teesie meilės valia! Kaip gera gyventi jos šviesoje ir daryti, kas patinka amžinajai meilei! Kaip svarbu niekada niekada neišsižadėti Kristaus, nes Dievas visada ištikimas mums! Kaip svarbu šiame susivienijime su Dievu visada trokšti tapti šventais, nes to iš mūsų nori Viešpats!

Mielieji, bet kaipgi sukurti gyvenimą, kuriame būtume laimingi? Kaip atverti paslaptingąsias laimės duris? Kur slypi raktas nuo meilės durų?

Šeima, garbingiausioje vietoje laikanti kryžių, nuo kurio žvelgia amžinoji meilė ir ragina: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28), privalo padėti meilės pamatą ir ant jo statydintis laimingo gyvenimo namus. Šeimos nariai, žvelgdami į kryžių, mokosi pagarbos ir meilės, ištikimybės ir kantrybės vienas kitam ir nepaprastai jautriai tai perduoda savo vaikams. Šeimoje kasdien turėtų būti atversta ta Evangelijos vieta, kurią tą dieną skaito visas katalikiškasis pasaulis. Reikėtų mąstyti apie tai, ką šiandien mums nori pasakyti Kristus, kokių nurodymų ir patarimų Jis mums teikia. Privalėtume maitintis šiuo dvasiniu maistu kasdien, kad būtume tvirti ir ištikimi linksmosios Evangelijos liudytojai pasaulyje. Evangelija – tai žemėlapis, kuriame nurodyta šventumo ir tikrosios meilės kryptis. Tam labai pravers trijų tomų leidinys EVANGELIJA KASDIEN, kurioje tekstas iliustruotas nuotraukomis iš Šv. Žemės. Šie vaizdai suartina ir suvienija su tomis vietovėmis, kuriose gyveno, veikė ir mokė pats Jėzus Kristus.
Supraskime, brangieji, kad tik Dievas gali išgelbėti mūsų sielas, tik Jis vienas gali atgaivinti mus, tik Jis suteikia gyvenimui prasmę ir dovanoja sparnus meilės bei aukos skrydžiui.

Suklupę prie gimusio Kūdikėlio Jėzaus prakartėlės, melskime savo šeimos nariams gyvo tikėjimo malonės. Prašykime sugebėjimo namų židinyje kurti dangų ir supratimo, jog reikia ilgėtis dangaus. Juk būtų skaudu nors vieno šeimos nario nerasti amžinojo gyvenimo Tėvynėje!

Nepamirškime, brangieji, kad pirmoje vietoje – Dievas, o antroje – šeima, ištikimai vykdanti Jo valią. Tai atmindami, po truputėlį kursime dangų savo širdyje, šeimoje, parapijoje ir brangiojoje Tėvynėje Lietuvoje.

Gimęs Kūdikėlis Jėzus atėjo pas mus, kad saugiausiu keliu visus nuvestų į dangaus Tėvynę. Tad su meile pakluskime Jam, idant mūsų gyvenimas būtų prasmingas, džiugus ir laimingas.

Džiugių šventų Kalėdų ir laimingų 2011 metų nuoširdžiai linki jus visus mylintis.

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko kalėdinis laiškas

Mylimi Broliai ir Seserys, sveikinu Jus su šventomis Kalėdomis ir meldžiu Dievą, kad džiaugsmas užlietų kiekvieną širdį. Juk giedame: „Brangią dieną švęsdami Užgimimo Viešpaties, linksminkimės ir džiaukimės, Dievui garbę duodami, giedokime!“ Kalėdoms skirtame Dievo Žodyje nuolat skamba kvietimas džiaugtis: „Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė“ (Ps 95,11), „Teisingieji, džiaukitės Viešpaties prieglobsty“ (Ps 96,12), „Šūkaukit, džiūgaukit, grokit“ (Ps 97,4). Net angelas prabilo: „Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas“ (Lk 2,10-11). Baigdamas veiklą, pats Jėzus pabrėžia: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15,11).

Tai kodėl, žvelgiant į šių dienų pasaulį, norisi verkti, o ne džiaugtis? Kodėl tiek daug neteisybės, sunkumų, skundų, neramumų pasaulyje ir Lietuvoje? Atsakymas Kalėdų dienos Evangelijoje: „Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė“ (Jn 1,11) ir gimti „nebuvo Jam vietos“! (Lk 2,6). Tai nuolatinė pasaulio problema: Dievui ir Jo įsakymams labai dažnai nėra vietos. Dievas, Jo mokslas nepriimamas ar atmetamas. Ir tada pasaulyje viešpatauja nuodėmė, skausmas, kančia, netvarka, liūdesys, neramumai...

Prisiminkime, kokia nerami buvo Marija, kai grįžtant iš šventyklos, Ji pasigedo vaikelio Jėzaus. Po trijų dienų ieškojimo Jį surado Jeruzalės šventykloje. Tada Jėzulis pasakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2,49) Tai atsakymas visų laikų tėvams ir motinoms: „Argi nežinote, kad vaikams ir jums reikia būti Dievo reikaluose?“ Deja, šiandien pasaulis tai užmiršta – žmonės nebežino, kad reikia būti Dievo reikaluose: laikytis Jo įsakymų, kasdien melstis ir šventadieniais dalyvauti šventosiose Mišiose... Todėl pasaulyje vis daugėja problemų...

Kiekvienose Mišiose prašome Viešpatį gydyti mūsų klaidas: „Tik tark žodį ir mano siela pasveiks“. Ir argi tik Viešpaties žodis mus keičia? Ir mūsų žodžiai!

Brangieji, ar tikite žodžio stebuklu? Poetė Rozalija Šercer (Rosalie Scherzer) rašė: „Tikiu žodžių stebuklu“. Nuolat žodis daro stebuklus. Žiūrėk, motina nesėkmės prislėgtam vaikui pasako: „Tu tai padarysi!“ Ir tas žodis vėl atneša džiaugsmą, pasitikėjimą savo jėgomis. Ar liūdesys netampa džiaugsmu, kai nuliūdusiam pasakai: „Mes su tavimi“? Prisimenu: pakviestas pas sunkų ligonį, pažadėjau jį lankyti kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį. Reikėjo matyti, kaip pasikeitė jo nuotaika! Pro ašaras jis nusišypsojo: „Tai tu tiki, kad aš dar gyvensiu?“ Kiekvienas turbūt patyrėme tokį žodžių stebuklą.

Žodis šimtus kartų išgelbėjo minėtos poetės žydės Rozalijos Šercer gyvybę, kai gerieji vokiečiai krikščionys vis jai pasakydavo, kur bus gaudomi žydai. Ir ji pasislėpdavo. Todėl ji su džiaugsmu ir paskelbė visam pasauliui: „Tikiu žodžio stebuklu!“

Brangieji, ir Jūsų tikėjimas gali ir turi daryti tokius džiaugsmo stebuklus! Tik reikia gyventi tikėjimu: dažniau naudotis Sakramentais, švęsti šventes, melstis... Ir Jėzus meldėsi, kad apaštalai „turėtų džiaugsmo pilnatvę“ (Jn 17,13).

Tikėjimas ir malda neša džiaugsmą! Kokiu džiaugsmu aidi Marijos tikėjimas: „Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju!“ (Lk 1,47). Arba, kai septyniasdešimt du mokiniai Jėzui su džiaugsmu kalbėjo: „Mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo“, tada pradžiugo net Jėzus ir dėkojo Dievui Tėvui (Lk 10, 17-21).

Ir mus Jėzus kviečia melstis, kad mūsų „džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16,24).

Tad džiaugsmo pilnatvės, džiugių šventų Kalėdų Jums meldžiu Dievą ir prašau Jūsų maldų.

Telšių vyskupo Jono Borutos kalėdinis laiškas

Mieli Broliai Seserys, Žemaičių Žemės Tikintieji, Sveikinu Jus visus, sulaukusius šių 2010 metų Kristaus gimimo šventės. Ši šventė mūsų sielos ir širdies žvilgsnį nukreipia į vargingą Betliejaus tvartelį, kur Marijos ir Juozapo šeimoje gimė mažame kūdikėlyje įsikūnijęs Dievas Sūnus – tikrasis mūsų Gelbėtojas.

Pirmųjų Kalėdų naktį pasirodęs Angelas visiems visų laikų žmonėms paskelbė nuostabią žinią: „Ne(be)bijokite, <...> skelbiu jums didį džiaugsmą... Šiandien Dovydo mieste (Betliejuje) jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats, t.y. Dievas – Mesijas, t.y. Gelbėtojas. Štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą gyvulių tvartelio ėdžiose. Gimė neturtingoje Marijos ir Juozapo šeimoje. Jis yra Jūsų tikro džiaugsmo bei ramybės šaltinis. Visos Visatos Kūrėjas ir Valdovas pasilenkia prie nusidėjusiųjų ir per tai varguose paskendusių savo kūrinių – žmonių, tokių mažyčių savo kūrinių. Garbė tokiam nuostabiam Dievui, o žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms! Tai nuostabiausia žinia žmonijos istorijoje. Ji nuskamba, ji suspindi pirmiausia Marijos ir Juozapo medžiaginiais turtais neapdovanotoje, tačiau Dievo garbės šviesa nušviestoje, tikrąja ramybe ir džiaugsmu apdovanotoje šeimoje.

Mieli Broliai Seserys, šių metų Advento – pasiruošimo Kristaus gimimo šventei proga visi Lietuvos vyskupai kreipėmės į Jus bendru laišku, primindami, kad ir šiandien pagal Šventosios Šeimos pavyzdį gyvenančios šeimos yra tikrojo džiaugsmo, tikėjimo, vilties, Dievo ir žmonių meilės židiniai, kelrodžiai pasimetusiai žmonijai į tikrąją laimę bei ramybę.

Šių dienų žmonija, ne tik mūsų Lietuva, išgyvena ne tik ekonominę, finansinę krizę, bet ir religinę – dvasinę krizę bei šeimų krizę. Šios krizės yra tarpusavyje tampriai susijusios! Ekonominės krizės giliausios šaknys yra dvasinė krizė – tikėjimo ir šeimos gyvenimo krizė.

Šio Advento metu dalyvavome visos Europos Carito organizacijos vadų, darbuotojų ir savanorių rekolekcijose Čenstachavos Dievo Motinos šventovėje. Turėjome galimybę pastarąjį teiginį patikrinti liudijimais Carito darbuotojų iš galingų, ekonomiškai išsivysčiusių kraštų. Ypač įsidėmėtini liudijimai buvo iš Olandijos ir Prancūzijos.

Mes, lietuviai, esame linkę galvoti, kad Lietuvos žmonės nelaimingi ir skurdo slegiami, nes Lietuva dar nėra pakankamai ekonomiškai ir politiškai išsivysčiusi šalis. Esą mūsų vargų svarbiausi kaltininkai yra besikeičiantys, tačiau vis negerai dirbantys vyriausybių vadovai. Mes nenorime paieškoti ir įvardinti gilesnių tos krizės šaknų – moralinių, dvasinių.

Olandija – išvystytos ekonomikos ir racionalią valstybės valdymo struktūrą turinti šalis. Tačiau, kaip liudijo tos šalies Carito darbuotojas, jau porą dešimtmečių kaip didėja skaičius žmonių, ypač pensininkų, kurie reikalingi Carito pagalbos. Porą dešimtmečių vyriausybė priversta mažinti pensijas, nes vis didesnę krašto gyventojų dalį sudaro pensininkai. Jiems pensijas uždirba vis mažesnis skaičius jaunesnių piliečių – dirbančių ir mokesčius valstybei mokančių piliečių. Tai sąlygoja mažėjantis skaičius šeimų, išdrįstančių auginti gausesnę nei vieno–dviejų vaikų šeimą, santuokiniame gyvenime vis mažiau atvirumo gyvybei, be to abortai vis intensyviau įvardijami kaip „žmogaus teisė“. Didžiulis skirtumas tarp turtingų dideles ir mažas pensijas gaunančių piliečių...

Krikščioniškas socialinis mokymas nurodo du socialinę harmoniją užtikrinančius principus – solidarumas ir subsidiarumas tarp dirbančiųjų ir pensininkų, tarp turtingesniųjų ir vargingiau gyvenančiųjų. Tėvai uždirba pragyvenimo lėšas dar nedirbantiems savo vaikams, suaugę vaikai dirbdami uždirba pensijas savo tėvų ir senelių nebedirbančiai kartai. O valstybė išmintinga mokesčių sistema reguliuoja šių principų įgyvendinimą... Bet jei mažėja dirbančių, taigi mokesčius mokančių šalies gyventojų skaičius, kaip tada?.. O jei kaip iš mūsų Lietuvos vis daugiau darbingų piliečių uždarbiauti išvyksta į kitas šalis, ten moka mokesčius, tai ta solidarumo dalis eina ne savo gimtojo krašto juos užauginusių ir išlaikiusių tėvų bei senelių pensijoms, o to kito krašto pensininkams. Padėtis nepavydėtina. Vien ekonominės iniciatyvos čia situacijos nepakeis. Nacionalinės dvasinės situacijos mūsų visuomenėje, šeimų gyvenimo būdo sukrikščioninimas – šiandien skaudi ir labai aktuali problema.

Panašų liudijimą pateikė Carito darbuotojas iš Prancūzijos. Jis dirba benamių, valkataujančių vaikų globos srityje. Jo liudijimu mūsų dienomis Prancūzijoje ne tik vis daugėja beglobių benamių vaikų, bet globos įstaigose priglaudžiami vaikai kasmet darosi žiauresni tiek globos įstaigų darbuotojams, tiek savo likimo draugams ir net sau patiems. Tokios situacijos šaknys, to prancūzo karitiečio nuomone – nestabilios šeimos, susikuriančios ir greitai išyrančios, vis naujas šeimas kuriančios ir vėl besiskiriančios... Tokiose vis naujose šeimose gimę vaikai, emociškai tėvų skyrybų maratono sužeisti vaikai, tikro tėvo ir tikros motinos meilės, savo tikrų tėvų šeimos židinio šilumos nepatyrę vaikai, negavę šeimoje to, kas pagal Dievo Kūrėjo planą tėvų savo vaikams turėjo būti padovanota... Tokie vaikai jaučia nuoskaudą, skriaudą, jie tampa žiaurūs ne tik juos nuskriaudusiems tėvams, bet ir visuomenei, valstybei, kuri toleruoja tokią padėtį savo krašto šeimose ir savo agresyvumu keršija visuomenei, valstybei keršija žiaurumu, kriminaliniais nusikaltimais... O mes manome, kad skyrybos tėra besivaidijančių sutuoktinių asmeninė problema, visai užmiršdami tose besiskiriančiose šeimose skaudinamus vaikus, tėvų vaidų ir skyrybų žalojamas jų sielas, jų gyvenimus.

Mūsų Lietuvoje aktuali smurto šeimose, smurto tarp sutuoktinių problema. Ją mėginama spręsti teisiniame lygmenyje tokiu būdu, kuris tikriausiai atneš dar didesnį susipriešinimą tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir jų vaikų, užmerkiant akis, kad pagrindinis smurto šeimose šaltinis – vis labiau plintantis alkoholizmas, girtavimas. Smurtas šeimose „klesti“ ten, kur girtaujama. Neišmintinga, jei ne veidmainiška, kurti smurto šeimoje mažinimo programas ir kartu programas, lengvinančias alkoholio prieinamumą, jo įsigijimo galimybes. Nuo mūsų šeimų moralinės, dvasinės būklės, nuo jų blaivumo priklauso kokia bus mūsų šeimų ir mūsų visuomenės tiek laikinoji, tiek amžinoji laimė.

Iškėliau šias problemas ne tam, kad apsunkinčiau Kalėdų švenčių nuotaiką, bet kad giliau pajustume, kokią šviesą į mūsų gyvenimą, į šiandieninio gyvenimo tamsumas įneša Kristaus gimimo istorija, būtent faktas, kad Dievas, norėdamas mus išganyti, t.y. vėl atverti mums laimingos amžinos ir laikinos laimės galimybę, tapo žmogumi gimdamas iš Mergelės Marijos ir 30 iš savo žemiškojo gyvenimo metų praleido Marijos ir Juozapo šeimoje, Šventojoje Šeimoje, kurioje visi – Jėzus, Marija ir Juozapas – ne vien savo laikina laime buvo susirūpinę, bet ir kiekvieno iš mūsų ne tik laikina, bet ir amžina laime.
Kalėdose žvelgdami į Betliejaus prakartėlę, pajuntame tos Šventosios Šeimos meilės mums šilumą, suprantame, ką Dievas nori mums pasakyti, kaip turime branginti šeimą, kurioje Dievas leido mums gimti ir bręsti krikščioniškame tikėjime. Šiuos Kalėdinius pamąstymus baigiu dar kartą primindamas visų Lietuvos vyskupų adventiniame laiške įrašytus Popiežiaus Benedikto XVI žodžius: „Santuoka yra sakramentas, priimamas dėl kitų – dėl kito išganymo: pirmiausia dėl sutuoktinio ar sutuoktinės, taip pat dėl vaikų, sūnų ir dukterų, ir galiausiai dėl visos bendruomenės išganymo...

Santuokos pagrindu sukurta šeima pagal Dievo planą yra nepakeičiama institucija, kurios vertę Bažnyčia nuolat skelbs ragindama, kad šis pašaukimas būtų išgyvenamas su džiaugsmų ir atsakomybe.“

Tegu šių metų Kalėdose šios Popiežiaus mintys tampa giliai įrašytos Jūsų, Broliai Seserys, širdyse, tampa gairėmis Jūsų gyvenimui – ne tik asmeniniam, bet ir visuomeninei, socialinei, politinei veiklai.

„Geroji Motina, kuri mums Išganytoją davei. Dangaus tu vartai atviri. Žvaigždė, sužibus nuostabiai. Padėk nupuolusiems žmonėms, kurie taip rūpinas pakilt! Marija, nuostabiai gamtos Kūrėją savo pagimdei, garbe Mergelės Nekaltos ir tapus motina švieti. Gabrieliaus sveikinta „Sveika“ kaltų žmonių pasigailėk!“

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis laiškas

Nuoširdžiai sveikinu visus sulaukus Viešpaties Jėzaus užgimimo iškilmės. Besibaigiant kalendoriniams ir prasidėjus naujiems liturginiams metams, Kristaus gimimo šventė kaip ir kasmet mus aplanko tokius, kokie esame: skubančius ir nesuspėjančius, daug ko siekiančius, bet ne visada besidžiaugiančius tuo, kas pasiekta, ir gerus, ir vieni kitiems kažkiek kritiškus.

Kaip ir kasmet, sulaukę šventųjų Kalėdų širdies gilumoje trokštame, kad jos būtų ypatingos, suteiktų ne tik fizinį poilsį, leistų atitrūkti nuo nesibaigiančių darbų, bet ir apdovanotų dvasiniu džiaugsmu, ramybe, atneštų asmeninių lūkesčių išsipildymą, būtų sutarimo tarp artimųjų, vienybės šeimoje laikas. Šie vidiniai troškimai ypač išryškėja šventų Kalėdų metu, kai artimai susitinkame su Dievu, priėmusiu žmogiškąją prigimtį. Jie svarbūs visiems, nes kyla mūsų dvasios gelmėje ir yra būdingi kiekvienam geros valios žmogui. Tokių dalykų trokšti nėra nei gėdinga, nei silpna, nes tai yra vidinės pilnatvės, tikros laimės troškimas.

Šventųjų Kalėdų laikas ypatingas, nes jis mums skelbia ir liudija, jog Jėzaus gimimas – didelio Dievo maloningumo žmogui išraiška. Ypač šiuo laiku Visatos Kūrėją suvokiame kaip mylintį bei ištikimą Dievą. Klausydami Evangelijos apie Jėzaus gimimą Kalėdų nakties Bernelių Mišiose, drauge su Evangelijoje minimais piemenėliais galime džiaugtis angelo žinia: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas“(Lk 2,9–11).

Ši angelo piemenims paskelbta žinia yra paprasta ir kartu ypatinga. Jėzus ateina paprastu būdu – priėmęs žmogaus prigimtį, gimsta labai kuklioje aplinkoje. Bet kartu Jis ateina vykdyti ypatingos misijos – atpirkti, gelbėti žmonijos. Net ir Jo atėjimą lydi nepaprasti ženklai: Jam kelią paruošia Šventoji Dvasia, angelai, Betliejaus žvaigždė.

Išganytojo gimimo žinia nėra vien džiugi ir maloni. Ji nežada gražios istorijos su laiminga pabaiga. Joje atsispindi ir gyvenime neretai pasitaikantys prieštaravimai. Žinią apie ateinantį Jėzų kai kas pasitinka atšiauriai ir priešiškai.

Kalėdų ryto Mišiose girdime apaštalo Pauliaus žodžius, kuriais tautų apaštalas mums padeda suprasti, kodėl Dievas atėjo į žemę: „...jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo“ (Tit 3,5). Taigi Dievo gerumas, gailestingumas nusidėjusiam žmogui toks didelis, jog Jėzaus nesustabdo jokie sunkumai, žmogiškas nedėkingumas ir šaltumas. Taip Jėzus moko elgtis ir mus. Neseniai teko girdėti pasakojimą apie vieną šeimą. Po kelių bendro gyvenimo metų, sulaukę dviejų vaikų, sutuoktiniai išsiskyrė, nes prasidėję nesusikalbėjimai tarp jų tapo ištisa konfliktų virtine, privedusia prie skyrybų. Tarpusavio meile grįsta bendrystė pavirto neapykanta. Nebeliko palankumo vienas kitam, supratimo. Vaikai tapo tokios dramos įkaitais.

Tai mūsų laikais dažna šeimos istorija. Beveik kiekvienas savo aplinkoje žinome panašių atvejų. Tokioje situacijoje yra įprasta kaltinti kitą pusę ir nenorima suprasti, jog laiku parodytas atleidimas, gailestingumas, nors nelengvai, vis dėlto gali išsaugoti tarpusavio supratimą, meilę, ir šeimą. Nė vienas nesame tobulas: tik vienos konflikto pusės kaltinimas dažnai netgi nėra teisingas.

Daugelis tokių istorijų mūsų kasdienybėje nuolatos skatina mokytis iš Dievo gailestingumo. Jis, būdamas tobulas, be nuodėmės, vis dėlto yra palankus kiekvienam žmogui ir, kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą, leidžia: „...savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5,45). Kol gyvename žemėje ir galime pasitaisyti, Dievas neskuba pasmerkti, atstumti. Tariant psalmininko žodžiais: „atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS, lėtas pykti ir pilnas gerumo“ (Ps 145,8). Jėzus kartą pasakė šventajai vienuolei Faustinai: „Labiausiai su Dievu supanašėjate atleisdami savo artimui.“

Atleidimas ir susitaikinimas kasdieniame gyvenime daro mažus stebuklus. Nuoširdus atsiprašymas net dėl mažų dalykų šeimoje apsaugo nuo nepasitikėjimo, priešiškumo, galinčio išaugti ir į didesnius konfliktus, net skyrybas. Taip elgiantis daug mažiau šeimų suirtų, mažiau liktų nuoskaudų. Jei turėtume daugiau gailestingumo ir gerumo, būtų daug mažiau vienišų senelių, globos institucijoms paliktų vaikų.

Reikia pasakyti ir tai, jog gailestingumas nereiškia nuolaidžiavimo blogiui, nemoraliam elgesiui. Gailestingumas nesustabdo ir neatleidžia nuo geranoriško ir mandagaus tiesos pasakymo, gero pamokymo ar patarimo. Gailestingumas, net ir skriaudėjo atžvilgiu, yra ne silpnumo, menkumo, bet didelės brandos ir tvirtumo ženklas. Gerumas, gailestingumas, atleidimas ugdo artimo meile grindžiamus ryšius tarp žmonių, stiprina pagarbą žmogaus gyvybei ir asmens orumui. Pasitikėjimas Dievo gailestingumu kiekvienam asmeniui, net sunkiai nusidėjusiam, suteikia jėgų pasinaudoti sakramentinio susitaikinimo su Dievu galimybe, atliekant asmeninę išpažintį, galbūt po daugelio metų susigrąžinant vidinę ramybę ir džiaugsmą.

Šia proga noriu priminti, jog Lietuvos vyskupai nutarė ateinančius 2011-uosius metus Lietuvoje paskelbti Dievo Gailestingumo metais. Tuo esame raginami per šiuos metus geriau ir giliau pažinti pamaldumo Gailestingajam Jėzui tradiciją, plėsti šią artimai su Lietuva susijusią, bet mūsų krašte per mažai išplitusią maldingumo praktiką. Juk ypatinga Dievo gailestingumo apaštalė šventoji sesuo vienuolė Faustina prieškaryje gyveno Vilniuje.

Visose Lietuvos vyskupijose vyks Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos piligrimystė. Pagerbiant Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, tikintieji kviečiami susipažinti su jo nutapymo ir Jėzaus apsireiškimų šventajai vienuolei Faustinai istorija, geriau pažinti Dievo gailestingumo slėpinį.

Tegu prasidedančiais Gailestingumo metais Viešpaties gimimo šventė skelbia ir liudija Dievo gerumą žmogui. Betliejaus Kūdikis visiems teparodo, kad visokio gerumo, meilės šaltinis yra mums save dovanojantis Dievas, mokantis visus žmones skleisti ir kurti gėrį savo aplinkoje.

* * *

LVK delegato užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundo Putrimo laiškas

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti. (Mato 2:1).

Šv. Mato Evangelijoje parašyta, kad Išminčiai, arba trys karaliai, keliavo į tolimas nežinomas vietas ieškodami Jėzaus, ir Jį suradę, Jam įteikė dovanų, savo krašto brangenybių. Dievas, parodydamas mums savo begalinę meilę, mus apdovanojo Jėzaus gimimu ir toliau suteikia mums dieviškas malones. Šiandien kiekvienos tikinčiųjų bendruomenės uždavinys yra pripažinti ir dalintis tomis dovanomis – t.y. malonėmis, kurias gavome per savo krikšto sakramentą.

Lietuvių tautos išeivijos istorijoje yra daugybė asmenų, organizacijų ir institucijų, per savo krikščioniškus darbus pasižymėjusių atsidavimu tarnauti artimo ir mūsų bendruomenės labui. “Kaip Dievo meilės adresatai, žmonės yra gailestingosios meilės subjektai, pašaukti patys būti malonės įrankiais, skleisti Dievo meilę ir megzti gailestingosios meilės tinklus” (Benediktas XVI, Caritas in Veritate 5).

Vienas toks asmuo – vienuolė Motina Marija Kaupaitė. Įvertinant ir pripažįstant jos dvasingumą ir pastangas padėti artimui, popiežius Benediktas XVI šių metų liepos mėn. 1 d. paskelbė ją palaimintąja. Šis procesas toliau leis Šv. Tėvui tęsti bylą jos paskelbimui šventąja. Jos ypatybes apibrėžia Gediminas Mikelaitis “…Ji suprato, kad krikščioniškus didvyrius iškelia tautos ir visuomenės reikalas. Pirmiausia atsiranda būtinybė pažinti dvasiškai alkstantį žmogų, pakrikusią bendruomenę. Pažinęs asmuo atranda, jog Dievo vaikas jis yra ne vienas – jam priklauso ir šeimos bei tautos” (“Vienuolystės ir Kultūra”, Draugas, 2010, Nr 190 (35)).

Motina Marija imigravo į Ameriką 1897 m. 1907 m. ji tapo vienuole ir įsteigė Šv. Kazimiero vienuolyną. Atsiliepdama į Viešpaties kvietimą, bandė paremti lietuvius imigrantus ir jų šeimos narius JAV-se per jaunimo švietimą ir labdaringus darbus. Jos vienuolynas atidarė mokyklas Čikagoje, New Mexico valstijoje ir Buenos Aires, Argentinoje. Šv. Kryžiaus ligoninė, pastatyta prie Marija gimnazijos ir Švč. M. Marijos Gimimo parapijos Marquette Parke Čikagoje veikia iki šios dienos dėka seselėms kazimierietėms.

Įvertindami Palaimintojo arkivyskupo Matulaičio įsteigtą Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyną Marijampolėje, esame dėkingi šioms seselėms, kurios tęsė savo misiją JAV-se ir Kanadoje. Prieš 60 metų jos įsteigė vaikų darželį Toronte; įsteigė bendrabutį gimnazistėms Putname; 1969 m. įsteigė jaunimo stovyklą “Neringą” Vermonte, kurioje kas vasarą šimtai lietuviško jaunimo ir šeimų stovyklauja. Seselės administruoja senelių prieglaudą, “Matulaičio Namai”, bei rekolekcijų centrą (nuo 1944 m.) Putname, Connecticut valstijoje.

Pranciškonės Dievo Apvaizdos vienuolės, kurių motiniškas vienuolynas Pittsburge buvo įsteigtas 1922 m., rūpinosi jaunimo švietimu savo mokyklose New England valstijose. Jos įsteigė mokyklą 1938 m. Vila Zelinoje, Sao Paolo, Brazilijoje netoli Šv. Juozapo lietuvių parapijos.

Advento laikotarpiu, kai mes ruošiamės atšvęsti Jėzaus gimimo šventę – Kalėdas, turime progą apmastyti, kad Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus atėjimas į šį pasaulį ir Jo misija dalintis Dievo ramybės ir meilės dovanomis – kurią katalikų Bažnyčia toliau tęsia – nėra baigta. Šv. Paulius rašė romiečiams, “Juk kaip viename kūne turime daug narių, ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui imant – vieni kitų nariai. Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo; kas dovaną tarnauti – tetarnauja, kas mokyti – tegul moko, kas paraginti – tegul ragina; kas dovaną šelpti – tegul šelpia dosniai, kas vadovauti – tegul vadovauja rūpestingai; kas dovaną gailestingumo darbams – tegul pagelbsti kitiems su džiaugsmu.” (Rom. 12:4-8).

Kviečiu visus prisiminti savo maldose visus mirusius vienuoles ir kunigus, ir visus, kurie šiuo metu aktyviai apaštalauja ir atlieka sielovados darbus lietuvių katalikų bendruomenėse plačiame pasaulyje.

Šv. Kalėdų palaimos dovana telaimina jus ir jūsų šeimos narius dabar ir per 2011 metus. Tegul Kristaus gimimo dovana jums suteikia drąsos liudyti Kristų savo parapijoje bei bendruomenėje. Tuo pačiu ir prisiminkime tikrąją esmę tos pirmosios kalėdinės dovanos.