Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.
Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo
užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto
Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo
namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo
nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį
sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos
užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami,
sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė
Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite!
Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien
Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas:
rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie
angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“(Lk 2,1-14)
DIEVAS VISIEMS, Mons. Adolfas Grušas
Pastaruoju
metu daug kur linkstama prakartėles bažnyčiose daryti kuo mažesnes, apsiribojant tik
tomis figūromis, be kurių tikrai neįmanoma apsieiti: Kūdikėlis, Marija, Juozapas,
angelas, viena avelė, vienas piemuo, vėliau atsiranda dar trys išminčiai, vedini kupranugariu,-
ir viskas. Sakoma, kad tokiu būdu stengiamasi sutelkti tikinčiųjų dėmesį į patį svarbiausią
Kalėdų įvykį, tačiau kartais susidaro įspūdis, kad visa tai atsirado tarsi nuleidus
iš dangaus, o ne žmonių apsuptyje, kurie, tiesa, nerado jiems vietos užeigoje, bet
toliau užsiiminėjo savo darbais. Žinoma, maži vaikai jau dabar geriau už savo tėvus
sugeba naudotis kompiuteriu, tačiau ir jiems reikia kažko, kas bent akimirkai ištrauktų
juos iš kasdienybės rutinos, užpildytos žmonių pasiekimais, ir priartintų prie to
nuostabaus įvykio žmonijos istorijoje…
Ten, kur rengiamos didelės, su daug
figūrų prakartėlės, kurios vaizduoja ne tik ėdžias su gimusiu Kūdikiu, bet ir šalia
esantį miestą, tarp visų figūrų būtinai atrasime miegantį žmogų.
Ko gero, ši
figūrėlė geriausiai perteikia tai, ką jaučiame savyje ir matome aplink save…
Širdyje
darosi šilčiau, pagalvojus, kad Jėzus gimė ir dėl to miegaliaus, kuris visiškai nelaukė
ir nepastebėjo Dievo atėjimo į pasaulį. Jis gimė ir dėl mūsų, besidarbuojančių ir
sočių, apsvaigintų reklamos ir nebesugebančių stebėtis mažyliu Mesiju.
Dievo
meilė stipresnė ir švelnesnė už mūsų paviršutiniškumą ir snaudulį. Kalėdos – tai Dievo
dosnumo prasiveržimas, Jo meilės viršūnė.
Esame tam pasirengę ar ne, budime
ar miegame, to laukiame ar nekreipiame dėmesio, Jis gimė, Dievas įėjo į žmonių istoriją,
gyvena kartu su mumis, todėl sau, savo bendruomenėms, savo artimiesiems turėtume prašyti
stebėjimosi dovanos. Tikrai Kalėdos būtų kitokios, jei širdyje bent kiek mokėtume
žavėtis piemenimis, kurie tą naktį atskubėjo prie ėdžių.
Pirmiausia reiktų
pastebėti, kad Betliejaus piemenys nebuvo panašūs į tuos tvarkingais rūbais apsirengusius
žmones, apsigyvenusius mūsų prakartėlėse. Iš tikrųjų tai buvo žmonės, pripratę prie
atšiauraus gyvenimo būdo, be jokių patogumų, priversti pakelti visas kylančias audras,
„padorių“ piliečių laikomi „nešvariais“, stovintys pačioje socialinių laiptų apačioje.
Kaip tik šiems žmonėms angelai atnešė žinią: Jums gimė Išganytojas, jis yra Viešpats
Mesijas.
Reikia tik pamėginti įsivaizduoti, kaip turėjo nustebti piemenys!
Mums
gimė? Tik pamanykit… Mesijas yra pamaldiems, švariems, tiems, kurie laikosi visų įstatymų
ir nuostatų…
Tai iš tiesų stebuklas: Mesijas atėjo pas juos, suteptus, atpratusius
nuo gerų manierų, visuomenės atstumtus žmones. Angelai jiems pirmiesiems pranešė žinią
apie arti esantį Dievą. Jie neieškojo šventyklos kunigų, teisiųjų, pamaldžiųjų ir
išmintingųjų…
Tokiu būdu Jėzaus gimimas tapo pirmąja žinia apie būsimus palaiminimus,
valdžios ir galybės pasikeitimo pradžia. Angelas pasirinko Mariją, paprastą mergaitę
iš Nazareto, o ne faraono dukterį. Lauktasis Mesijas gimė laikinai užleistose ėdžiose,
o ne specializuotoje klinikoje. Pirmiausia apie tai sužinojo piemenys, o ne šalies
valdovas. Juozapas, o ne Oksfordo profesoriai rūpinsis augančiu mažuoju Jėzumi.
Dievas
tikrai yra nuostabus! Nuostabu yra kontempliuoti Amžinąjį Dievą kūdikyje, kurį Marija
laiko savo drebančiose iš pagarbos ir baimės rankose… Nuostabu žinoti, kad tai Dievas,
kuris atėjo pas visus: budinčius ir miegančius, laukiančius ir nelaukiančius, mylinčius
ir nekenčiančius. Jis yra su mumis, kad mes iš naujo mokytumės matyti ir stebėtis.