Šventojo Tėvo kalba Kurijai. Komentarai

Kaip minėta mūsų laidoje prieš dvi dienas, gruodžio 20 dieną Benediktas XVI susitiko su Romos kurijos ir Šventojo Sosto institucijų vadovais. Šio tradicinio kasmetinio susitikimo metu popiežiaus pasakytai kalbai Šventojo Sosto gyvenimo ir naujienų apžvalgininkai paprastai skiria daug dėmesio, nes joje įvardijami svarbiausi praėjusių metų dalykai, nustatomos ateities gairės, pateikiama bendra problemų ir uždavinių vizija.

Taip rašo italų kairios pakraipos dienraščio „Il Riformista“ apžvalgininkas Francesco Meloso, pasak kurio „baigiasi Šventajam Sostui sunkūs metai, pažymėti seksualinių išnaudojimų skandalo, kuris smogė Bažnyčiai daugelyje šalių, ypač Europoje (...)“. Apžvalgininko nuomone, popiežiaus kalboje šis punktas buvo pagrindinis. Jis citavo kalbos žodžius: „buvome sukrėsti kai, šiais metais ir mums neįsivaizduotinu mastu, sužinojome apie kunigų padarytus išnaudojimus“. Popiežiui ši byla anaiptol nėra baigta, problema neišspręsta, šią krikščioniško skelbimo ir krikščioniško elgesio krizę Bažnyčia turi priimti ir išspręsti iki galo, rašo „Il Riformista“ apžvalgininkas.

Katalikiškos pakraipos prancūzų dienraščio „La Croix“ apžvalgininkas Federic Mounier rašo: „žingsnis po žingsnio popiežius kuria savo įvaizdį. Tačiau savu būdu: tiesoje, niekada nenukrypdamas nuo savo minties pagrindinio turinio“. Pasak prancūzo apžvalgininko, popiežius kalbėjo ne apie valdymo, biurokratinius dalykus, nors ir yra girdėjęs kritikos, kad jiems reiktų skirti daugiau dėmesio. Popiežius pabrėžia, kad Bažnyčia dabar vykstančiai antropologinei revoliucijai gali priešpastatyti tik grįžimą prie esmės, prie Evangelijos ir tikėjimo. Vietoj galios siekimo popiežius visą Bažnyčią ragina giliai atsiversti. Seksualinių išnaudojimų krizė ir auganti kristianofobija popiežiui yra ženklai apie Bažnyčios pralaimėjimus, tiek teologinius, tiek moralinius. Popiežiaus kalbos citata, kurią „La Croix“ publicistas parenka savo skaitytojams, skamba taip: popiežius primena „didžią racionalią krikščioniško etoso tradiciją, esminę ir nuolatinę moralaus elgesio bazę“ ir kviečia „kovoti su proto apakimu ir išsaugoti jo sugebėjimą matyti esmę, matyti Dievą ir žmogų, kas gera ir kas bloga, visų bendrą interesą, kuris turi vienyti visus geros valios žmones. Nes nuo to priklauso pasaulio ateitis“.

Centro - dešiniosios pakraipos prancūzų dienraščiui „Le Figaro“ katalikų Bažnyčios aktualijas aptarinėjantis Jean-Marie Guénois popiežiaus kalboje komentavo pedofilijos problemą, būtiną Bažnyčios atsaką, atgailą ir atsiteisimą, bet taip pat ir visuotinės moralės sutvirtinimą ir kristianofobiją.

Vieno Šventojo Sosto gyvenimą dažnai komentuojančio italų interneto portalo „Il Sussidiario“ straipsnio autorius Ubaldo Casotto išryškina popiežiaus perspėjimą, jog nūdienos pasaulio pokyčiai panašūs į Romos imperijos saulėlydį, kurio metu, anot Benedikto XVI, „atitrūkimas nuo atraminių teisės normų ir pamatinių moralės nuostatų kurios pirmosioms teikė jėgą, išprovokavo griovimą krantų, iki tol saugojusių žmonių taikų sugyvenimą“. Pasak popiežiaus, ir šiandien pasaulis kankinamas įspūdžio, kad tirpsta moralinis sutarimas, be kurio neįmanomas juridinių ir politinių struktūrų funkcionavimas; tas struktūras ginančios jėgos atrodo pasmerktos pralaimėjimui. Tad Bažnyčios iššūkis yra tikėjimo „nuovargio“, kuris ją žeidžia, įveikimas.

Tačiau toks popiežius, priduria „Il Sussidiario“ apžvalgininkas, kaip Josephas Ratzingeris negali leisti, kad jo kvietimas būtų tik moralinis pamokymas. Jis kviečia atgaivint ne tik tikėjimą, bet ir protą, suvokti reiškinių ideologinius pagrindus. Apžvalgininkas cituoja tokius popiežiaus žodžius apie pedofiliją: „(praėjusio amžiaus) septintajame dešimtmetyje pedofilija buvo teorizuota kaip visiškai tinkama žmogui ir taip pat vaikui. Tačiau tai buvo dalis pamatinio etoso išsigimimo. Buvo manoma – net ir katalikų teologijos kontekste – kad neegzistuoja nei blogis savyje, nei gėris savyje. Esą egzistuoja tik „geriau už“ ar „blogiau už“. Niekas savyje nėra gera ar bloga. Viskas priklauso nuo aplinkybių ir nuo siekiamo tikslo. Priklausomai nuo aplinkybių ir nuo siekių, viskas galėtų tapti gera, o taip pat ir bloga. Moralė buvo pakeista pasekmių skaičiavimu ir dėl to nustojo egzistuoti. Tokių teorijų pasekmės šiandien akivaizdžios“.

JAV dienraščio „Washington Post“ žurnalistas Jason Horowitz rašo, jog popiežius ragina mąstyti apie tikrosios Bažnyčios žinios iškraipymą ir apie kultūrą, kuri leido gimti globaliam seksualinių išnaudojimų skandalui.

„New York Times” dienraščio, kuris 2010 metų bėgyje paskelbė vienus iš aštriausių ir kitų žiniasklaidos priemonių dažnai cituotų straipsnių apie kunigų ir vienuolių seksualinį išnaudojimą vaikų atžvilgiu, korespondentė Rachel Donatio taip pat pagrindinį dėmesį skyrė Benedikto XVI žodžiams apie seksualinių išnaudojimų skandalą – apie jo apimtį, apie sunkumą, atsakomybę, apie atgailą ir Bažnyčios keitimąsi, kad daugiau to nevyktų. Bet taip pat apie šiandien egzistuojančias vaikų pornografijos ir sekso turizmo rinkas, kurias būtina pasmerkti.

Katalikiškai žinių agentūrai „Asianews“ islamologas iš Libano t. Samir Khalil Samir komentavo popiežiaus žodžius apie apsilankymą Kipre ir susitikimą su tenykšte ortodoksų Bažnyčia, taip pat apie Artimuosius Rytus. Pasak t. Samir, popiežiaus žodžiai rodo, kad tarp katalikų ir ortodoksų egzistuoja gili vienybė, tačiau dar „ne pilna“. Bet bendri abejoms tradicijoms elementai teikia solidų pagrindą ekumenizmui. Kalbėdamas apie Artimuosius Rytus, anot t. Samir, Benediktas XVI primena, kad ir katalikų Bažnyčia yra „Rytų Bažnyčia“: Rytuose, viena vertus, gyvena lotynų tradicijos katalikų; kita vertus, kai kurios Rytų Bažnyčios, nors ir ne lotyniškos tradicijos, yra katalikų Bažnyčios dalis. (rk)