Kardinolas Schoenborn apžvelgia Vienos arkivyskupijos gyvenimą 2010 metais

Vienos arkivyskupas kardinolas Christoph Schoenborn susitikęs su Austrijos katalikų žiniasklaidos atstovais aptarė svarbiausius Bažnyčios gyvenimo įvykius besibaigiančiais 2010 metais.

Pasak Vienos kardinolo, šie metai Bažnyčiai buvo „baisūs“, bet kartu jie buvo ir „malonės metai“. Žinoma, pati didžiausia problema buvo į dienos šviesą iškelti kai kurių kunigų baisūs nusikaltimai. Tačiau tvirtas pasiryžimas eiti tiesos keliu, nors ir reikėjo jį priimti kaip nemenką iššūkį, pasirodė esąs tikras malonės kelias. Daug žmonių dešimtmečiais slėpusių savo skausmą pagaliau galėjo numesti juos slėgusią naštą. Taip pat ir Bažnyčios vadovams buvo sunku atvirai kalbėti apie tuos gėdingus ir skausmingus faktus, tačiau tik taip buvo įmanoma galutinai išspręsti užsitęsusias problemas ir pakelta galva žengti į priekį. Austrijoje kunigų lytinių nusikaltimų problemoms spręsti buvo įkurta speciali Waltraudo Klasnitzo vadovaujama komisija. Kardinolas Schoenborn jos veiklą tiek nacionaliniu mastu, tiek vyskupijose vertina teigiamai. Šio darbo dėka pavyko išspręsti daug problemų, nors antra vertus, dar nedrįstame sakyti, kad šios problemos sprendimas jau galutini baigtas.

Pasak Vienos arkivyskupo, visose gyvenimo srityse būtinas atvirumas ir nuoširdumas. Jei matome ką nors bloga, ką nors, kas daroma nesuderinamai su Evangelijos dvasia, nebijokime apie tai viešai kalbėti, - sakė kardinolas Schoenborn. Bažnyčia neturi bijoti kritikos ir pati turi teisę kritikuoti tai, kas jos įsitikinimu, kenkia žmogui ir visuomenei. Kardinolo pasisakyme konkrečiai paminėtas neseniai Austrijos parlamento patvirtintas valstybės biudžetas ateinantiems metams, kuriame gerokai sumažinta socialinė parama, o tuo pat metu didelės sumos skirtos bankų gelbėjimui.

Kardinolo pateiktoje metų apžvalgoje nemažai dėmesio skiriama žmogaus gyvybės apsaugai. Kiekvienos žmogiškos gyvybės natūralaus vystymosi procesas trunka nuo prasidėjimo iki mirties. Tad kodėl mes verčiami sakyti, kad prieš gimimą vystosi ne žmogus, o tik kažkas, kas gimdamas taps žmogumi? Ne dėl ko kito, bet dėl pagarbos žmogui ir jo orumui, Bažnyčia reikalauja pripažinti negimusiojo žmogystę.

Gyvename didžiulių permainų laikais, dėl to negalime vengti klausimų, kuriuos jau gerokai anksčiau viename kreipimesi į Vienos arkivyskupijos tikinčiuosius buvo suformulavęs tuometinis arkivyskupas kardinolas Franz Koenig. Iš kur esu kilęs? Kurlink einu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Į šiuos klausimus pats sau privalo atsakyti kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jis yra Bažnyčios narys, ar iš jos pasišalino, ar niekada jai nepriklausė. (jm)