Tradiciniai giedojimai: Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų giesmės

Išvakarėse antrojo Advento sekmadienio, gruodžio 4 d., į Klaipėdos etnokultūros centrą rinkosi gausi publika į katalikų liaudiškosios tradicijos populiarinimo, gaivinimo renginį „Tradiciniai giedojimai: Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų giesmės“.

Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė su džiaugsmu sveikindama renginio dalyvius, pristatė vakaro svečius: Palangos kultūros centro folkloro centro ansamblį „Mėguva“ vadovaujamą Z. Baniulaitytės ir D. Šeduikienės bei Klaipėdos universiteto doktorantą kunigą Saulių Stumbrą, tiriantį katalikų liaudiškojo pamaldumo praktikų edukacinius veiksnius.

Svečiai iš Palangos renginio pradžiai dovanojo nuostabią adventinę giesmę „Apie Adomą ir Ievą“, po kurios renginio vedėjas kun. Saulius Stumbra apžvelgė vysk. M. Valančiaus laikų giesmes.

Kunigas klausė: „Kodėl jau antrąjį sezoną renkamės į tradicinių giedojimų susitikimus? – Kodėl mums tai svarbu? – Todėl, kad norime išlikti savimi, norime išsaugoti savasties lobį ir jį perduoti ateities kartoms. Negalime kalbėti apie vyskupo M. Valančiaus laikų giesmes nepažinę katalikų giesmynų lietuvių kalba istorijos.“

Pirmosios giesmės lietuvių kalba, kurias išvertė Mykalojus Daukša buvo išspausdintos tik 1595 m. jo verstame Jokūbo Ledesmos „Katekizme“: antifona „Sveika, karalyčia“ (Salve regina caeli Mater) ir giesmė „Kloniojuos žemai, tiesa uždengtoji“ (Adoro te devote latens Deitas). Šiandien „Sveika, karalyčia“ žinome kaip „Sveika, karaliene“, kuri yra ne tik vienas seniausių lietuviškos katalikiškosios poezijos pavyzdžių, bet ir viena populiariausių šermenų giesmių.

Tenka pripažinti, jog katalikų giesmynai lietuvių kalba vėlavo, pirmasis giesmynas „Giesmės tikėjimui katolickam priderančios“ pasirodė tik 1646 m. jo autorius ir sudarytojas buvo jėzuitas Saliamonas Slavočinskis, šio giesmynu rėmėsi daugelis vėlesnių giesmynų.

Labai svarbus ir antrasis lietuvių kalba išleistas giesmynas „Balsas širdies pas Poną Dievą, Paną Švenčiausią Mariją ir Jo šventus, danguj karaliaujančius“ (sutrumpintai vadinamas „Balsu širdies“) buvo išspausdintas apie 1679 m. (pirmas žinomas leidimas 1726 m.). Jo autorius jėzuitas Pranciškus Šrubauskis, jo sudarytas giesmynas buvo perleistas net 22 kartus.

Lietuviškų giesmynų istorijoje svarbus kunigas Vincentas Valmikas, kuris XIX a, pradžioje, 1820 metais perredagavo „Balsą širdies“ ir išleido, pavadinęs jį „Kantičkomis žemaitiškomis“. Šias „Kantičkas” pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius. Liaudies šnekoje, terminas ‘kantičkos’ dažnai suprantamas kaip ‘senoviška giesmė’, kaip ‘maldaknygė sena’. Vyskupui Motiejui Valančiui lenkiame galvas, jog gelbėdamas lietuvišką žodį, kovodamas prieš protestantizmą ir stačiatikybę didžiulėmis savo pastangomis leido „Knyga giesmių arba kanticzkos’, „Auksa altorių”, kur dėjo giesmes „kurias ne vienas jau moka isz galvos; priduriau dar keletą naujų giesmių, kurias vilus patiksiant giedotojams” (pratarmė Kanticzkų, 1862). Į tuos giesmynus patekdavo iš lenkų, lotynų kalbų verstos giesmės, bet buvo ir autentiškų lietuvių autorių kurtų, kurių vardai mūsų dienų deja nepasiekė.

Folkloro ansamblis „Mėguva” giedojo advetines giesmes, „bernelius”, kalėdojimo dainas, gražiais senelių prisiminimais dalijosi apie advento tradicijas. Ypatingai dera išskirti edukacines-katechetines giesmes, kurias giedodavo mamos savo vaikams. Visos giesmių melodijos autentiškai surinktos ir užrašytos Palangos krašte, etnografinių ekspedicijų metu.

Renginio dalyviai nebuvo žiūrovai, kiekvienas galėjo jungtis į giedojimą, pažinti liaudies giesmės grožį. Liaudies giesmė - tautos sielos išraiška. Tai žmogaus santykio su Dievu, Jo kulto, garbinimo išraiška. Liaudiškojo pamaldumo folklorinė raiška. Šios giesmės pasižymi tuo, jog yra tarytum poetinis perpasakojimas Šventojo Rašto – jos kalba apie Dievą, gal tai ir pagrindinis skirtumas nuo šiuolaikinių giesmių, kur centru tampa-žmogus. Vyskupo M. Valančiaus „kantičkos” ne tik istorinis ir kultūrinis paminklas, jos gražus pavyzdys bendruomeninio giedojimo, kurio taip trūksta šiandien bažnyčiose.

Galima džiaugtis, jog vyskupo Motiejaus Valančiaus palikimas gyvas, jog skamba liaudiškos giesmės.

Tradicinių giedojimų renginių tikslas nėra gyventi prisiminimais apie romantizuotą praeities gyvenimą, tikslas – gaivinti katalikų liaudiškąją kultūrą, šviesti, kad šie papročiai, tradicijos taptų šiandienės šeimos gyvenimo dalimi.

Kun. Saulius Stumbra