Popiežiaus bendroji audiencija. Didžiosios krikščionės: šv. Veronika Giuliani
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsdamas katechezių ciklą skirtą didžiosiomis
krikščionėms, šį kartą popiežius Benediktas XVI kalbėjo ne apie viduramžių mistikę,
bet apie gerokai vėliau gyvenusią šventąją Veroniką Giuliani. Kaip paaiškino pats
Šventasis Tėvas, šią didžiąją krikščionę jis nusprendė pristatyti jau dabar, nes iškart
po Kalėdų, gruodžio 27 dieną, sukanka 350 metų nuo jos gimimo.
Jinai gimė
1660 metų gruodžio 27 dieną centrinėje Italijoje ir buvo pakrikštyta Uršulės vardu.
Nuo pat vaikystės troškusi visą gyvenimą skirti maldai, sulaukusi 17 metų įstojo į
Città di Castello miesto klarisių kapucinių klauzūros vienuolyną, kuriame praleido
visą likusį savo gyvenimą. Davusi įžadus, gavo vienuolišką Veronikos vardą. Nuo pat
pirmos vienuoliško gyvenimo dienos, sesuo Veronika su dideliu užsidegimu ir kartu
dvasine ramybe stengėsi sekti kenčiantį Kristų. 1717 metais ji buvo išrinkta savo
vienuolyno abate. Mirė 1727 metais. Per penkis gyvenimo vienuolyne dešimtmečius Veronika
Giuliani turėjo mistinių regėjimų; dėl silpnos sveikatos teko jai daug kentėti fizinių
kančių, kurias priėmė su dėkingumu kaip galimybę kentėti su kenčiančiu Kristumi. Romiai
ir maldingai ji taip pat pakėlė visą mėnesį trukusią skausmingą agoniją, kančią priimdama
kaip dalyvavimą Kristaus kančioje. Maždaug po šimto metų nuo Veronikos Giuliani mirties,
1839 metais popiežius Grigalius XVI ją paskelbė šventąja.
Apie nepaprastą Veronikos
Giuliani dvasingumą liudija visų pirma jos palikti gana gausūs raštai. Jos rašytinis
palikimas – tai ir gausūs laiškas, ir poezija, ir – svarbiausia – labai išsamus dienoraštis.
Rašyti dienoraščio ji nenorėjo, tačiau kai dvasios tėvas vietos vyskupo vardu paliepė
surašyti visas savo mintis ir regėjimus, Veronika pakluso ir paliepimą vykdė labai
stropiai – nuo 1693 metų iki mirties, tai yra maždaug per tris su puse dešimtmečio,
užrašė 22 tūkstančius puslapių.
Šv. Veronikos Giuliani dvasingumas kristologinis:
Kristus, ištikimas sužadėtinis, ją be galo myli ir jinai stengiasi atsakyti karšta
meile Kristui. Bene tiksliausiai šios šventosios dvasingumą apibūdina josios pačios
paskutiniai žodžiai ištarti prieš mirtį: „Suradau Meilę“. (jm)