Dariusz Kowalczyk SJ: Vatikano II Susirinkimas (3) Liturgijos reforma

Pirmasis Vatikano II Susirinkimo vaisius buvo konstitucija apie šventąją liturgiją. Dokumento pradžioje tvirtinama, jog Bažnyčia vienodai pripažįsta visus teisėtai naudojamus ritus, tačiau trokšta, laikydamasi sveikos tradicijos dvasios juos peržiūrėti ir suteikti jiems naujų jėgų. Troškimas suteikti „naujų jėgų“ liturgijai nereiškia atsisakymo tos praeities, kuria gyveno ištisos tikinčiųjų kartos. Tai kas nauja irgi privalo būti suaugę su tradicija.

Galima sakyti, kad liturginė konstitucija buvo fundamentaliai svarbi visam Susirinkimo pradėtam atsinaujinimui. Iš tiesų, dauguma tikinčiųjų Susirinkimo reformą supranta visų pirma kaip liturgijos reformą. Neatsitiktinai ir dauguma naujų katalikiškųjų judėjimų prasidėjo nuo gilaus atnaujintos liturgijos išgyvenimo. Antra vertus, dėl liturgijos reformos dar ir šiandien yra nemažai nesusipratimų ir nesantaikos.

Vienam kraštutinumui atstovauja tie, kas visiškai nepripažįsta Susirinkimo liturginės reformos ir joje mato pagrindinę Bažnyčios krizės priežastį; kitam – norintieji atmesti visų ankstesnių amžių liturgiją iki Vatikano II Susirinkimo. Tarp šių dviejų kraštutinumų labai svarbi Josepho Ratzingerio nuomonė. Viena vertus, jis yra liturginio judėjimo, gyvavusio iki Vatikano II Susirinkimo, gerbėjas, antra vertus, jis nesutinka, kad liturgija būtų suprantama kaip mechanizmas, kurį galima išardyti ir kaip nori vėl iš naujo sudėti.

Popiežius Benediktas nenori grįžti prie Tridento, kaip kartais tvirtina jo kritikai, bet stengiasi įtikinti, kad liturginės reformos esmė nėra praeities niekinimas ar nauji žmonių išradimai, bet vidinės sakralumo pajautos žadinimas. Ir žodžiai jo „reformos reforma“ kaip tik ir liudija apie tokio pabudimo būtinumą.