Ataskaita apie netoleranciją ir diskriminaciją prieš krikščionis Europoje

Nevyriausybinė Austrijos organizacija „Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis observatorija“ paskelbė ataskaitą, kurioje pristato netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis kroniką 2005-2010 metais Europoje.

Anot ataskaitos, krikščionių diskriminacija Europoje yra vis labiau pripažįstamas faktas, nepaisant to, kad Europa yra laikoma vienu iš žmogaus teisių bastionų pasaulyje.

Diskriminacija ir netolerancija prieš krikščionis yra tai, kad pažeidžiamos jų lygios teisės. Ne visi su tuo nori sutikti. Pavyzdžiui, replikuojama, kad krikščionys tik praranda istorines privilegijas. Tačiau, viena vertus, kai kurie diskriminacijos epizodai neturi nieko bendra su privilegijomis. Antra vertus, vienos religinės bendruomenės istorinis išskirtinumas, dažnai visos šalies identiteto ir kultūros dalis, nebūtinai reiškia, kad visų kitų teisės yra paneigiamos. Jei taip, tada reikėtų apskritai atsisakyti istorinės ir kultūrinės tapatybės, nes ji „diskriminuos“ visus, nenorinčius jos priimti arba turinčius kitokią tapatybę. Tačiau kadangi gryno ir absoliutaus neutralumo negali būti, vieną tapatybę tik pakeisime kita ir vėl atsiduriama prieš tą pačią „diskriminacijos“ dilemą. Taigi, patenkama į akligatvį. Todėl perspektyvesnis kitas požiūris: istorinę ir kultūrinę tapatybę, net jei tai vienai ar kelioms bendruomenėms suteikia išskirtinesnį statusą, įmanoma suderinti su pagarba visų teisėms.

Kiti replikuoja, kad krikščionių teisės Europoje negali būti pažeidinėjamos todėl, kad Europa yra krikščionių daugumos regionas. Tiesa, kad dažniausiai pažeidinėjamos mažumų teisės, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma pažeidinėti daugumos teisių. Kraštutinė iliustracija – apartheidas Pietų Afrikos Respublikoje, baltųjų mažumai diskriminuojant juodųjų daugumą. Bet ir Europoje yra įmanoma, kad žmogus nepriimamas į darbą todėl, kad yra krikščionis.

Ataskaitos rengėjai suskirstė diskriminacijos ir netolerancijos prieš krikščionis atvejus į kelias kategorijas.

Sąžinės laisvės kategorijos atvejai iliustruoja, jog kartais draudžiama gyventi pagal krikščioniškos moralės principus, grasinant piniginėmis ir įkalinimo bausmėmis. Keli atvejai Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje susiję su krikščioniškos moralės nuostata, jog homoseksualumo praktika yra nuodėmingas elgesys, neužmirštant pridurti, kad homoseksualus asmuo turi pilną žmogaus asmens orumą ir kad pats polinkis į homoseksualumą, galbūt susiformavęs ankstyvojoje vaikystėje, nėra savaime nuodėmė. Nepaisant to, krikščioniškos moralės požiūris, jog homoseksualumo praktika, panašiai kaip ir lytiniai santykiai iki santuokos arba už santuokos ribų, yra nuodėminga yra traktuojamas kaip nusikalstamas, kaip neapykanta homoseksualiems asmenims, kaip homofobija. Tokio požiūrio reiškėjai baudžiami, nors sveika nuovoka sako, kad, pavyzdžiui, požiūris, jog neištikimybė šeimoje yra nuodėmingas elgesys visiškai nereiškia, kad krikščionys „neapkenčia“ to, kuris pasielgė neištikimai. Priešingai, kviečia į šventumą taip, kaip jį supranta.

Kriminalizuojant krikščionišką moralę, pirmenybę teikiant kitam požiūriui, krikščioniškoms institucijoms ir organizacijoms tampa sudėtinga išlaikyti savo profilį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Braitono miesto taryba senų misionierių ir kunigų namus įvertino kaip „institucionalizuotą homofobiją“, panaikindama savo finansavimo dalį, nors ji ir nebuvo didelė. Tai atsitiko po to, kai senelių namai neįvykdė tarybos reikalavimo senelių namų lankstinuke panaudoti homoseksualų atvaizdus, taip esą parodant savo atvirumą homoseksualiems asmenims.

Panašūs yra „išraiškos laisvės kategorijos“ atvejai. Tenka susidurti su keistoka situacija: viešos išraiškos teisė Europoje užtikrinama net tokiems pareiškimams, kurie yra nemandagūs, nepagarbūs, šokiruojantys ir kvaili, jei tik tiesiogiai nekurstoma prievarta. Tačiau, jei pareiškimas pagrįstas krikščioniška morale, jis nutildomas ar baudžiamas: visuomenėje, politikoje, net pačioje bažnyčioje. Pavyzdžiui, 2006 metais vienas škotų parlamentarų įteikė policijai skundą dėl Glazgo arkivyskupo homilijos, kurioje jis kalbėjo apie krikščionišką santuoką. Anot parlamentaro, tokios santuokos gynimas ir nepritarimas homoseksualų santuokai yra homofobijos aktas, kurį turėtų ištirti policija.

Dar kitoje kategorijoje aprašomi atvejai, kai bandoma varžyti ne tik pavienių asmenų, bet krikščioniškų Bažnyčių ir organizacijų nuomonės ir veikimo laisvę. Dažnai tokių iniciatyvų imasi radikalių parlamentarų grupelės. Dar kitais atvejais, pažeidžiama tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus. Pavyzdžiui, Ispanijoje ir Prancūzijoje kai kurios švietimo programos yra radikaliai sekuliaristinės.

Netolerancija krikščionims pasirodo įvairiais būdais, ne tik teisinėse situacijose. Gali būti išniekintos bažnyčios ir kapinės. Vardan išraiškos laisvės, viešai suniekinami svarbūs krikščioniški simboliai, figūros, vaizdiniai. Pavyzdžiui, Vienoje antikrikščioniškoje demonstracijoje buvo skanduojama: „jei Marija būtų pasidariusi abortą, būtume išgelbėti nuo jūsų“. Demonstracijoje Vokietijoje buvo nešamas kryžius su į kiaule panašaus Kristaus atvaizdu ir užrašu: „mes esam čia, kad įžeistume jūsų jausmus“.

Dar vienai kategorijai priklauso tai, ką kai kas laiko menu. Štai vienas austrų autorius padengė Marijos skulptūrėlę prezervatyvu, kito, šį sykį italo autoriaus darbas vaizdavo „Trečiojo Reicho Mariją“ – Mariją su Hitleriu ant kelių. Portugališkam „Playboy“ žurnalui pasirodė esant skoninga vaizduot Jėzų su apsinuoginusiais modeliais.

Nuo antikrikščioniškų stereotipų nukenčia net ir tie, kurie krikščionimis savęs nelaiko, bet dėl kokių nors priežasčių sutapatinami su jais. Tai gerai iliustravo žinomo Harvardo universiteto profesoriaus Edvardo Greeno atvejis. Profesorius, prieš tai deklaravęs, jog yra „liberalių pažiūrų“, pareiškė pritariąs popiežiaus Benedikto XVI minčiai, jog ne tiek prezervatyvai, kiek seksualinio elgesio keitimas yra efektyvesnis kovoje prieš AIDS. 30 metų patirtį kovos su AIDS epidemija turintis mokslininkas yra išleidęs ir mokslinių veikalų, kuriuose gina tokią poziciją. Bet po viešo pareiškimo jam teko atlaikyt didelį spaudimą ir daug kritikos. Kaip vėliau jis pareiškė, „mes, AIDS ir šeimos planavimo srityse dirbantys liberalai labai smarkiai rizikuojame, jei pritariame popiežiui tokiais dalijančiais klausimais. Prezervatyvas tapo laisvės ir moterų emancipacijos simboliu, tad tie, kurie suabejoja prezervatyvo ortodoksija yra apkaltinami esantys prieš šiuos dalykus“. (rk)