„Aš esu Nekaltas Prasidėjimas“

Gruodžio 8 dieną katalikų Bažnyčioje švenčiama Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmė. Marijos Nekalto Prasidėjimo dogma buvo paskelbta popiežiaus Pijaus IX 1854 metais.

Kaip paaiškinama Katalikų Bažnyčios Katekizme, visi žmonės yra pažymėti „gimtosios nuodėmės“, kuri yra Adomo pirmosios nuodėmės padarinys. Gimtoji nuodėmė nėra asmeninė nuodėmė, tačiau greičiau būsena, pirmapradžio teisumo harmonijos nebuvimas. Gimtosios nuodėmės paženklinti žmonės nebesugeba harmoningai bendrauti tarpusavyje ir su kūrinija, turi polinkį į blogį. Dėlto vėliau nusideda asmeninėmis nuodėmėmis. Katekizme priduriama, kad gimtosios nuodėmės samprata, galima sakyti, yra „išvirkštinė pusė“ Gerosios Naujienos, skelbiančios, kad Jėzus yra visų žmonių Gelbėtojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymą visiems yra suteikęs Kristus.

Nekalto Prasidėjimo dogma reiškia, kad Marija, Dievo suteikta malone, gimė laisva nuo gimtosios nuodėmės, kad ji buvo atpirkta nuo pat prasidėjimo momento.

Reikia pridurti, kad tikėjimas Marijos, „malonėmis apdovanotosios“, tobulumu buvo plačiai paplitęs krikščionių bendruomenėje. Todėl Nekalto Prasidėjimo dogma nebuvo koks nors išradimas, tačiau jau anksčiau gyvavusios nuostatos įtvirtinimas.

Kilo klausimas kaip tai padaryti. Reikia atsiminti, kad tuo metu dar nebuvo suformuluotas popiežiaus neklystamumo apibrėžimas kai kuriais „ex Cathedra“ mokymo atvejais. Tokį iškilmingą mokymą apie Nekaltą Prasidėjimą turėjo paskelbti Bažnyčios Susirinkimas, ne vien popiežius. Tačiau sušaukti Susirinkimą tuo metu, kai per visą Europą ir pačioje Romoje ritosi revoliucijų bangos, nebuvo galima. Todėl Pijus IX pasirinko kitą kelią – pradėjo pasaulio katalikų vyskupų apklausą. Jam atsakė 603 vyskupai, iš kurių 546 pritarė tikėjimo tiesai apie Nekaltą Prasidėjimą.

Gavęs absoliučios daugumos vyskupų pritarimą, taip pat teologinės komisijos ir kardinolų kolegijos patvirtinimą, 1854 metų gruodžio 8 dieną šv. Petro bazilikoje popiežius Pijus IX perskaitė bulę „Ineffabilis Deus“, kurioje įtvirtinama, jog „Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta“.

Pasak amžininkų liudijimų, popiežius Pijus IX, kuris nuo pat vaikystės ypatingai mylėjo Mergelę Mariją, dažnai lankydavosi garsioje jai skirtoje Loreto šventovėje, skaitydamas bulės tekstą daug kartų turėjo iš susijaudinimo sustot. Romoje tą dieną visos varpinės valandą skambino varpais.

Po keturių metų, 1858 metais, Prancūzijos Pirėnų papėdėje esančio miestelio apylinkių grotoje neraštinga mergaitė Bernadeta išvydo „gražią ponią“, kuri jai, paklausta kuo vardu, pasakė: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas“. Šiandien piligrimai ne tik iš Prancūzijos ir Europos vyksta į Lurdo šventovę, kad per Dievo Motiną, „gražią ir tobulą“, labiau prisiartintų prie Jos Sūnaus.

*

Neabejotina, kad Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimas turėjo daug pasekmių Bažnyčios gyvenime: pagyvino pamaldumą Marijai ir teologines studijas. Tokių atgarsių buvo ir Lietuvoje. Pirmoji grynai lietuviška moterų kongregacija vadinosi „Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Vargdienių Seserų Kongregacija“, 1918 metais įsteigta su palaimintojo Jurgio Matulaičio pagalba.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniaus arkivyskupas, Marijonų vienuolijos atnaujintojas, pasižymėjo pamaldumu ir meile Marijai, gilinosi į su ja susijusius tikėjimo slėpinius. Kaip rašo jo raštų ir gyvenimo žinovė, Kardinolo Stepono Višinskio universiteto Varšuvoje profesorė Elżbieta Matulewicz, grįžęs po studijų Fribūre ir pradėjęs darbuotis Kielcų (Lenkija) seminarijoje Matulaitis, tuomet dar jaunas, šiek tiek virš trisdešimties metų kunigas, 1903 -1904 metais vyskupijos žurnale išspausdino penkis straipsnius, kuriuose aiškino Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo dogmą, pateikė su tuo susijusius įvairius teologinius samprotavimus apie liturgiją, Šventąjį Raštą, Bažnyčios Tradiciją. Jų rasime ir vėlesniuose vyskupo raštuose.

Tačiau pirmiau nei raštuose, Jurgis Matulaitis Dievo Motiną laikė savo širdyje. Lenkų profesorė cituoja štai tokius žodžius iš palaimintojo asmeninių „Užrašų“: „Ačiū Tau, Viešpatie, už tai, kad suteikei man ypatingus meilės jausmus prie Švč. Panelės Nekalto Prasidėjimo. - Seniau sunkiai man ta malda ėjosi. Dabar gi kaip saldu prie Jos kojų pripuolus melstis ir maldoje skendėti. Siela tarsi alpsta saldžių saldžiausių jausmų pagauta, o kūną stebėtini, nepermanomi, neišreiškiami šiurpuliai perėmę laiko“.

Elżbieta Matulewicz priduria, kad palaimintojo Jurgio Matulaičio argumentai veda prie išvados, jog Marijos Nekaltas Prasidėjimas kilo ne tik iš Dievo šventumo ir visagalybės, bet pirmiausia iš Jo gailestingumo. Ši vyskupo Matulaičio įžvalga netiesiogiai susisieja su kitos Vilniuje gyvenusios asmenybės, šventosios Faustinos Kovalskos regėjimais, kelerius metus po Matulaičio mirties (1927 metais), kuriuose jai apsireiškė Gailestingasis Jėzus ir kurie suteikė pamatą Dievo Gailestingumo kultui. (rk)