Šventasis Tėvas susitiko su Tarptautine teologine komisija. „Negalima užmiršti, kad teologijos „Objektas“ yra mylintis Dievas, mūsų Kūrėjas ir Išganytojas"

Penktadienį popiežius Benediktas XVI susitiko su Tarptautinės teologinės komisijos nariais, dalyvaujančiais šiomis dienomis Vatikane vykstančioje plenarinėje sesijoje.

Tarptautinę teologinę komisiją, kaip Tikėjimo mokymo kongregacijos patariamąją instituciją, 1969 metais įkūrė popiežius Paulius VI. Ją sudaro 30 narių – teologų kunigų ir pasauliečių – skiriamų penkerių metų kadencijai. Kiekvienai kadencijai taip pat pavedama svarstyti specifines temas. Dabartinės kadencijos, prasidėjusios pernai ir truksiančios iki 2013 metų darbo tematikai priklauso: teologijos metodologija, vieno Dievo klausimas krikščionybės santykiuose su kitomis monoteistinėmis religijomis, Bažnyčios socialinio mokymo integravimas į platesnį krikščioniškojo mokymo kontekstą.

Penktadienio rytą audiencijoje priėmęs komisijos narius, jiems skirtą kalbą Šventasis Tėvas pradėjo apaštalo šv. Pauliaus žodžiais: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5,14). Turime sau pritaikyti šituos apaštalo Pauliaus žodžius, kuriuos išsiveržti iš jo lūpų paskatino susitikimas su prisikėlusiu Kristumi. Kas Kristuje atrado Dievo meilę, kurios Šventoji Dvasia pripildo mūsų širdis, tas trokšta geriau pažinti Tą, kurį myli ir kurio yra mylimas. Pažinimas ir meilė eina kartu. Kaip tvirtina Bažnyčios Tėvai, kiekvienas kas myli Dievą, nori būti teologas, nors ir ne teologas profesionalas. Tad juo labiau teologų profesionalų pašaukimą reikia suprasti kaip nepaprastą privilegiją. Jūsų įžvalgos apie krikščioniškąją Dievo viziją gali būti labai naudingos tikinčiųjų gyvenimui bei mūsų dialogui su kitų religijų išpažinėjais ir su netikinčiaisiais. Iš tiesų pats žodis „teo-logija“ atskleidžia jūsų darbo „komunikacinį“ aspektą, tai yra „logoso“, „žodžio“ pagalba skelbti tai „ką matėme ir girdėjome” (1 Jn 1,3). Mes taip pat puikiai žinome, kad žodžio „logos“ prasmė yra gana plati, kad jis taip pat reiškia „protą“. O tai mus veda prie kirtos svarbios išvados. Mes galime mąstyti apie Dievą ir komunikuoti kitiems tai ką apie Jį mąstome, nes Dievas mus apdovanojo protu, kuris pirmiausia yra Jo savybė. Neatsitiktinai Jono Evangelija pradedama tvirtinimu: „Pradžioje buvo Žodis... ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1,1). Priimdami šį Žodį – šią Dievo mintį – mes taip pat pasitarnaujame viso pasaulio santarvei. Siekimas pažinti Dievą, pažintį Jį tokį koks Jis yra, kartu yra ir tarnystė pasaulio taikai. Jei Dievo nesuvoktume kaip atlaidumo ir gerumo šaltinio, nebūtų kas nušviečia taikos kelius.

Kadangi žmogus visuomet stengiasi įvairias pažinimo sritis tarpusavy susieti, dėl to sistemingai organizuojamas ir Dievo pažinimas, - tęsė popiežius kalbą teologams. Tačiau jokia teologijos sistema neturėtų pagrindo, jei jos „Objektas“ nebūtų mylintis Dievas, jei teologų protai nepalaikytų nuolatinio ryšio su dieviškuoju Logosu, kuris yra Sutvėrėjas ir Atpirkėjas. Teologija taip pat privalo būti integruota į visą laike ir erdvėje vykstantį Bažnyčios mąstymo procesą. Žinoma, teologijai kaip mokslui privalomas racionalus argumentavimas, tačiau kartu ji turi būti ištikima Bažnyčios tikėjimui – turi būti sutelkusi dėmesį į Dievą, įsišaknijusi maldoje, palaikanti ryšį su visa Viešpaties mokinių bendrija, kurią garantuoja bendrystė su Petro Įpėdiniu ir visa vyskupų kolegija.

Antra vertus, reikia taip pat pabrėžti, - sakė Benediktas XVI, - kad teologijai visuomet būtinas tęstinumas ir dialogas su prieš mus gyvenusiais teologais ir tikinčiaisiais. Bažnyčios bendruomenė yra diachroninė, viršlaikinė, dėl to viršlaikinė turi būti ir teologija. Joks teologas nepradeda darbo nuo nulio, bet remiasi Bažnyčios Tėvais ir visa krikščioniškosios teologijos tradicija. Suleidusi šaknis į Šventąjį Raštą, skaitomą kartu su Bažnyčios Tėvais ir Mokytojais, teologija gali būti ir šventumo mokykla.

Galiausiai popiežius sakė, jog negalima Apreikštojo Dievo kontempliavimo atskirti nuo artimo meilės. Dabartinį pasaulį, kuris, kartais net nesuvokdamas kilmės, labai brangina tokias iš krikščionybės gautas dovanas kaip pavyzdžiui demokratinės lygybės idėją, reikia įtikinti, kad nukirtus medžio šaknis, neišgyvens ir vaisiai. Iš tiesų, negali būti teisingumo, jei nepaisoma tiesos, teisingumas nustoja vystęsis jei jo akiračiai apribojami vien materialiuoju pasauliu. Pagaliau ir krikščioniškoji socialinio solidarumo idėja yra projektuota į amžinybę. (jm)