Pirmasis T. Cantalamessa Advento pamokslas: krikščioniškas atsakas ateistiniam scientizmui

Popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas Raniero Cantalamessa šių metų Advento pamokslus skyrė naujosios evangelizacijos temai. Šiai temai bus skirtas kitų metų Vyskupų Sinodas. Neseniai popiežiaus Benedikto XVI potvarkiu buvo įsteigta Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba.

Penktadienio ryte Apaštališkųjų Rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje sakytame pamoksle t. Cantalamessa įvardijo tris mazgus, tris kliūtis, dėl kurių senos krikščioniškos tradicijos šalys tapo atšiaurios evangelinei žiniai: tai scientizmas, sekuliarizmas ir racionalizmas.

Pirmajame pamoksle Popiežiaus namų pamokslininkas kalbėjo apie scientizmą, apie filosofinę sampratą, kuri pripažįsta tik pozityvių mokslų pažinimą, o etinį, teologinį, estetinį ar religinį pažinimą priskiria grynai vaizduotei.

Scientizmo pagrindines tezes būtų galima apibendrinti taip. Pirma, tik mokslas, ypač fizika, biologija ir kosmologija yra vienintelė objektyvi ir rimta tikrovės pažinimo forma. Čia t. Cantalamessa priminė prieštaravimą: viena vertus, modernios visuomenės, jų turtas ir galia paremtos mokslu, antra vertus, jos stengiasi gyventi ir skleisti vertybių sistemas, kurias tas pats mokslas užminuoja.

Antra, ši pažinimo forma nesuderinama su tikėjimu, kuris remiamas neįrodomomis ir nepaneigiamomis prielaidomis. Tuo remdamasis vienas iš karingųjų ateistų Richard Dawkins nesibodi pavadint „analfabetais“ netgi tų tikinčių mokslininkų, kurie daug garsesni už jį patį.

Trečia, mokslas parodė Dievo hipotezės klaidingumą ar bent jau nereikalingumą. Ketvirta, beveik visi ar didžioji dauguma mokslininkų yra ateistai.

Visų šių tezių trūkumai ir klaidingumas yra parodyti pačių mokslininkų ir mokslo filosofų, remiantis ne teologiniais ar tikėjimo argumentais, tačiau mokslo rezultatais ir mokslininkų nuomonėmis. Maxas Planckas, kvantų teorijos autorius, sakė tą patį, ką ir Augustinas ar Tomas Akvinietis: „mokslas atveda iki tam tikro taško už kurio nebegali vesti“.

Scientizmui „ne“, tačiau mokslui „taip“. Atmesti scientizmą nereiškia atmesti mokslo. Nuo to, pasak t. Cantalamessa, kentėtų pirmiausia pats tikėjimas – kaip tai skausmingai yra iliustravusi istorija. Tikėjimas turi būti atviras mokslui ir konstruktyvus jo atžvilgiu. Tokio Bažnyčios atvirumo mokslui išraiška yra Popiežiškoji mokslų akademija, sudaryta iš žymių tikinčių ir netikinčių mokslininkų, kurie laisvai diskutuoja apie mokslą ir tikėjimą.

Ateistinis scientizmas grindžia tokią žmogaus viziją, kuri tiesiogiai susiduria su evangelizacija. Šiandien biologai varžosi su kosmologais, kurie labiau aprašys žmogaus nereikšmingumą milžiniškoje visatoje ar didelėje gyvybės jūroje.

Tačiau jau Paskalis pastabėjo tai, ko niekas iki šiol nepaneigė: tiesa, kad žmogus „tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko“.

Scientistinė žmogaus vizija, kartu su žmogumi, iš kosmoso centro patraukia ir Kristų, kuris tampa tik „istoriniu atsitiktinumu“. Tam tikra prasme, grįžtama prie prieš-krikščioniškos vizijos, kurios schema buvo „Dievas - kosmosas - žmogus“ ir kurią krikščionybė pakeitė į „Dievas – žmogus - kosmosas“. Kitaip tariant, pasakė, kad kosmosas yra dėl žmogaus, o ne atvirkščiai. Vis tik jei antikinėje, ypač graikų mintyje, žmogus, nors ir pavaldus kosmosui, pasižymėjo ypatingu orumu, tai scientizmas nori atimti bet kokią žmogaus viršumo pretenziją prieš likusią gamtą. Šia prasme ateistinis humanizmas tampa „anti-humanizmu“.

Tuo tarpu krikščioniškoje vizijoje žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Kitaip tariant, žmogaus, nors ir kūrinio, esmė susieta su Dievo, su Trejybės esme, kuri yra meilės ryšys tarp Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Su malonės pagalba, ko nereikia pamiršti, atstumas tarp Dievo ir žmogaus yra mažesnis nei tarp žmogaus ir kūrinijos. Kaip pabrėžia ortodoksų teologinė tradicija, Kristus atėjo sudievinti žmogaus, kaip moko lotyniškoji tradicija, Kristus panaikino nuodėmę.

Šią krikščionišką žmogaus viziją, pasak t. Cantalamessa, reikia perteikti naujojoje evangelizacijoje, su įsitikinimu, bet taip pat su pagarba.

Scientizmas nureikšmindamas žmogų automatiškai nureikšmina Kristaus vaidmenį kosmose ir istorijoje. Šiame kontekste artėjančios Kalėdos yra scientizmo antitezė, nes per Kalėdas girdėsime žodžius iš evangelijos pagal Joną, jog “visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę”. Šie žodžiai, kai mums vis kartojama, jog esam „atsitiktinumo ir būtinybės vaisius“, kelia šoką. Tačiau labiau tikėtina, kad tikėjimas gims iš šoko, iš tikėjimo tiesos pristatymo, nei iš ilgų apologetinių argumentacijų ir paneiginėjimų.

Tad esminis klausimas yra: ar mes, kurie norime evangelizuot iš naujo pasaulį, esame pajėgūs išaugint tokio svaiginančio dydžio tikėjimą? Ar iš tikro tikime, visa širdimi, kad viskas sukurta „per Kristų ir Kristui“? (rk)