Tikėjimo ir mokslo dialogas. Kuriamas „Kosmologijos portalas“
Lapkričio 16 dieną buvo pasirašytas susitarimas tarp Popiežiškosios kultūros tarybos
ir Italijos kosmoso agentūros dėl „Kosmologijos portalo“ sukūrimo. Dviejų metų trukmės
projekte numatoma, iš vienos pusės, pateikti gamtamokslių žinias kosmologijos srityje.
Tuo rūpinsis Italijos kosmoso agentūros komanda. Iš kitos pusės, Popiežiškoji kultūros
taryba ir jos akademiniai partneriai siūlys įžvalgas apie kosmologinių tyrimų keliamas
filosofines ir teologines problemas. Šią dalį koordinuos Popiežiškasis Laterano universitetas.
Šis
projektas taip pat yra didesnio projekto STOQ (Mokslas, teologija ir ontologinis tyrimas)
dalis. STOQ projekto idėja gimė dar 2001 metais, po 2000 metų Jubiliejaus, kurio viena
iš sudedamųjų dalių buvo Jono Pauliaus II trokštas Mokslininkų jubiliejus ir mokslo
bei religijos dialogo atnaujinimas. 2003 metais projektas jau įgijo konkrečias formas.
Kaip
yra pažymėjęs astrofizikos profesorius Piero Benvenuti, vienas iš „Kosmologijos portalo“
iniciatorių, kalbant apie mokslą ir teologiją nepriimtinos dvi pozicijos. Pasak vienos,
mokslas ir religija yra ne tik autonomiški, bet ir absoliučiai atskiri, nesusiliečiantys.
Ši pozicija patogi tuo, kad išvengiama nelengvų klausimų ir konfliktų. Tačiau tuo
pat metu tai atsisakymas ieškoti tiesos, nes visi jaučiame, kad šie dalykai vienaip
ar kitaip susiję.
Kita pozicija, priešingai, iš paskutiniųjų stengiasi suderinti
nuolatos besikeičiantį kosmologinį modelį, kurio dalis yra ir biologinė evoliucija,
su teologine sukūrimo doktrina. Tarp šios pozicijos šalininkų neretai užtiksime bandymų
įrodyti Dievo egzistenciją remiantis mokslo rezultatais. Pavyzdžiui, teorija apie
visatos atsiradimą „Big-Bang“ tapatinama su žodžiais iš Biblijos Pradžios knygos „ir
atsirado šviesa“.
Profesoriaus Benvenuti požiūriu, tai neteisingas kelias,
Dievo sąvokos negalima aprėpti kokiu nors moksliškai aprašomu procesu, nes ji yra
visos egzistencijos, o vieno kurio nors paskiro atvejo prielaida. Suderinamumo ieškojime
slypi jau gerai pažįstamas pavojus: suvokti Dievą kaip mašiną, paaiškinantį tai, ko
patys kol kas nežinome, o sužinojus perkelti dievišką įsikišimą link kitų mums dar
tamsių dėmių pažinime.
Už banalių ir nesunkiai sukritikuojamų suderinamumo
tarp religijos ir mokslo formų slypi dar vienas pavojus: sukūrimo sąvoką aprašyti,
o tai reikštų susiaurinti, tik dabartinio pažinimo sąvokomis.
Vis dėlto šiuolaikinė
kosmologija atveria naujų galimybių minčiai. Pagal kosmoso vystymosi modelį, kosmoso
evoliucija nevyko erdvės ir laiko koordinatėse. Priešingai, laikas ir erdvė yra kosmoso
dalys, turintys prasmę tik jo viduje. Apie tai, beje, su nuostabia intuicija kalbėjo
dar šv. Augustinas.
Kol nebuvo kosmoso, nebuvo ir laiko. Ši išvada kyla iš
mokslinės pasaulio patirties. Tad nėra neracionalu galvoti apie būtybių egzistenciją,
esančią už erdvėlaikio narvo grotų, ontologine prasme. Tai nėra įrodoma, bet racionaliai
priimtina idėja. Racionalumo horizontas yra platesnis nei grynas mokslinis pažinimas.
Tokiuose rėmuose sukuriamas pamatas vaisingai mokslo ir tikėjimo diskusijai,
mano profesorius Benvenuti. Mokslinė paieška vykdoma laisvai, žinoma, gerbiant žmogų,
tačiau iš principo nesiekia paneigti tikėjimo ar teologijos. O ir teologija, kartu
su egzegeze, stimuliuojama mokslinių rezultatų gali mąstyti apie Šventąjį Raštą ir
dogmas. Atvirų problemų daug: pavyzdžiui, ką biologinės evoliucijos šviesoje sako
tokios sąvokos kaip „gimtoji nuodėmė“ arba „žmogaus siela“? (rk)