Popiežiaus bendroji audiencija. Didžiosios krikščionės: Julijona iš Noridžo

Bendrųjų audiencijų katechezių ciklo apie didžiąsias krikščiones naujausia atkarpa, popiežiaus skaityta šį trečiadienį, buvo skirta Julijonai iš Noridžo (Norwich), anglų mistikei, kurią gerbia ir laiko sava tiek katalikai, tiek ir anglikonai.

Pagrindinis vos keleto žinių apie Julijonos gyvenimą šaltinis yra jos pačios parašyta knyga „Dieviškosios meilės apreiškimai“, kurioje ji pasakoja apie savo regėjimus. Julijona gyveno nuo maždaug 1342 iki 1430 metų. Tai buvo nepaprastai sunkūs laikai, - kalbėjo popiežius. Bažnyčiai tuo metu, popiežiui iš Avinjono grįžus į Romą, buvo iškilusi schizmos grėsmė. Julijonos amžininkai paprasti žmonės kentėjo dėl tuo metu vykusio Prancūzijos ir Anglijos karo. Tačiau Dievas ir sunkiais laikais pašaukia tokias nepaprastas asmenybes kaip Julijona ir skelbia žmonėms taiką, džiaugsmą ir meilę.

Kaip savo knygoje rašo Julijona, 1373 metų gegužės mėnesį, berods 13 dieną, ją staiga parbloškė tokia sunki liga, kad net pati jau buvo susitaikiusi su mirties neišvengiamybe. Tačiau pamačiusi jos aplankyti atėjusio kunigo atsineštą kryžių, jinai staiga atsigavo ir ne tik pasveiko, bet pradėjo tarsi visai naują gyvenimą. Šešiolika kartų jai apsireiškė Viešpats ir visus regėjimus jinai vėliau stropiai aprašė. Vėliau, po keliolikos metų pats Viešpats jai paaiškino visų regėjimų prasmę. „Nori žinoti ką Viešpats norėjo tau pasakyti ir kokia regėjimų prasmė? Gerai įsidėmėk: Jis norėjo tau apreikšti meilę. Kas tau tai apreiškia? Meilė. Kodėl apreiškia? Iš meilės. Idant žinotum, kad tavo Viešpats yra meilė“, - rašė Julijona.

Dievo meilės įkvėpta ji ryžosi radikaliam pasirinkimui. Sekdama senovės atsiskyrėlių pavyzdžiu nusprendė gyventi kaip atsiskyrėlė ir užsidarė nedidelėje celėje prie šv. Julijono bažnyčios, Noridžo mieste, netoli Londono. Atsiskyrusi nuo pasaulio Julijona praleido paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius. Savo celėje ji parašė ir iki mūsų dienų išlikusius „Dieviškosios meilės apreiškimus“. Tai knyga alsuojanti nepaprastu optimizmu ir tvirtu tikėjimu, kad Dievas mums myli ir jo apvaizda niekados mūsų neapleidžia.

Popiežius taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Julijonos žodžiai iš minėtosios knygos pateko ir į Katalikų Bažnyčios Katekizmą. Šia mistike remiamasi bandant atsakyti į nelengvą ir netgi daugeliui tikinčiųjų sunkiai suvokiamą klausimą: Kodėl Dievas, būdams be galo geras ir teisingas, leidžia, kad kentėtų nekaltieji? Šį klausimą ne kartą kėlė daugelis šventųjų, - sakė popiežius. Semdamiesi išminties ir šviesos iš tikėjimo, jie mums atsako: slėpininguose Dievo apvaizdos planuose numatyta, kad kartais blogį Dievas gali paversti dar didesniu gėriu. Julijona iš Noridžo rašė: „Išmokau iš Dievo malonės, kad turiu tvirtai laikytis tikėjimo, turiu tvirtai ir nepaliaujamai tikėti, kad viskas ką Dievas daro, visada veda į gėrį“.

Taip, brangieji broliai ir seserys, - sakė Šventasis Tėvas užbaigdamas katechezę, - Dievo planai visuomet pranoksta mūsų lūkesčius. Jei jam patikėsime visus didžiausius savo lūkesčius, visus tyriausius širdies troškimus, niekada nenusivilsime. Tai žinia, kurią šiandien mums skelbia Julijona iš Noridžo. (jm)