Dariusz Kowalczyk SJ: Vatikano II Susirinkimas (1) Kas paskatino jį sušaukti?

Ar reikia Vatikano III Susirinkimo? Kas žino? Kai Angelo Roncalli buvo išrinktas Pijaus XII įpėdiniu daugelis stebėtojų manė, kad tai bus „pereinamasis“ pontifikatas. Roncalli tuo metu buvo jau septyniasdešimt septynerių metų. Tačiau po kelių mėnesių jis ėmėsi iniciatyvos sušaukti susirinkimą, kuris pakeitė Bažnyčią. Daugelis Kurijos prelatų buvo įsitikinę, kad sumanymas skelbti susirinkimą nebuvo pats geriausias. Bažnyčioje buvo paplitęs įsitikinimas, kad po Vatikano I Susirinkimo, 1870 m. paskelbusio popiežiaus neklaidingumo dogmą, pats popiežius turėjo spręsti visus iškylančius klausimus. Jonas XXIII taip nemanė ir gana greit įveikė nepritarimą. Kuo gi rėmėsi jo ryžtas imtis tokio didžiulio darbo kaip visuotinio susirinkimo sušaukimas? Jis pats yra pasakęs: „Kiek tai liečia mano kuklų asmenį, nemėgstu kalbėti apie ypatingus įkvėpimus. Tenkinuosi teisinga doktrina, kuri moko, jog viskas yra iš Dievo. Tą patį manau ir apie sumanymą sušaukti susirinkimą“. Toji, kuri visą Bažnyčią veda į visos tiesos pažinimą, tai yra Šventoji Dvasia, įkvėpė Joną XXIII sušaukti susirinkimą, kuris, kaip vėliau pasakė Jonas Paulius II, „tapo lemtingos reikšmės įvykiu dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje“. Laikui bėgant susirinkimo dokumentai neprarado aktualumo. Juos vis dar reikia įgyvendinti. Tačiau visų pirma reikia atrasti, kad tai Šventoji Dvasia įkvėpė susirinkimą ir jam vadovavo. Josephas Ratzingeris yra pastebėjęs, kad tikrajam Susirinkimui, dar vykstant jo posėdžiams ir dar labiau vėliau, ėmė priešintis tariamoji „Susirinkimo dvasia“, kuri iš tiesų yra tikrosios susirinkimo dvasios priešingybė. Viena tos „anti-dvasios“ skelbiamų dogmų teigia, jog visa kas yra (arba atrodo) nauja – visada geriau už tai kas dabar yra ir kas buvo. Tad šiuose svarstymuose bandysime iš dabartinio meto perspektyvos atskirti tikrąją susirinkimo dvasią nuo tos anti-dvasios, kuri pasireiškė jau anuomet ir kuri neišnykusi ir šiandien.