Pirmasis Advento sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. (Mt 24, 37-44)

PRIIMTI DIEVĄ, mons. A. Grušas:

Dievas ateina tada, kai mažiausiai jo laukiame…

Galbūt ieškome Jo visą gyvenimą ar bent jau manome iešką, galbūt esame įsitikinę, kad jau Jį atradome ir leidžiame sau nusnūsti ant asmeninio tobulumo laurų, o tuo tarpu gyvenimas praeina pro šalį…

Praeina gyvenimas su savo troškimais ir nusivylimais, atradimais ir stabtelėjimais, baime ir pajuoka, entuziazmu ir žlugimu. Gyvenimas eina pirmyn, ir mus pradeda apimti baimė: kaip rasti atramą, už kurios galėtume įsitverti, tašką, aplink kurį galėtų suktis mūsų pasaulis?

Tiesa, aplinkui matome nemaža triukšmo, tačiau, net ir norėdami likti optimistais ir pusę vandens stiklinės vertinti ne kaip pusiau tuščią, o pusiau pilną, vis tiek esame priversti išgyventi nuolatinį nerimą: ko gero, ir šiemet nebus kalėdinių premijų, pasiimtos paskolos smaugia vis daugiau žmonių, kuriems apskritai sunku ką nors paaiškinti apie gyvenimo viltį, benzino kainos vis kyla, jauni žmonės, neradę darbo, galvoja apie emigraciją…

Vien dėl šių priežasčių mums būtina stabtelėti bent vienai – kitai minutei, apsidairyti, kur einame, atrasti vilties siūlo galą, kurio įsitvėrę, galėtume įprasminti savo gyvenimą.

Todėl taip gera, kad šiandien pagaliau prasideda adventas. Ruošiamės Kalėdoms ir šiuo laikotarpiu mums svarbu suprasti vieną dalyką: Dievas yra matomas ir drauge paslaptingas, prieinamas ir besislepiantis, jau esantis ir dar ateinantis. Jis ir yra Tas, kuriuo galime pasitikėti, jei tik norime tai daryti…

Žvalgantis aplinkui, negalėtume būti tuo tikri.

Tiesą sakant, vis daugiau žmonių pradeda kalbėti, kad jiems nepatinka Kalėdos. Šioje vietoje reiktų patikslinti: ne Kalėdos, kaip Kristaus gimimo šventė, kuri visada yra didelis stebuklas, tačiau alergiją keliantis dirbtinis pasirengimas joms.

Keliamas šurmulys, apsimestinis gerų jausmų demonstravimas, norint gauti politinių ar materialinių dividendų, Kalėdas paverčia švente be sukaktuvininko, o Bernelių Mišios tampa retai į bažnyčią užsukančių tikinčiųjų, kuriuos apsnūdę kunigai mėgina išjudinti saldžiomis kalbomis, susiėjimu.

Jei mes iš tiesų norime pasirengti Kalėdų šventei, mums būtina, kaip ir Nojui, statytis arką, kuri galėtų padėti mums išsigelbėti šiame sąmyšyje. Mums reikia pasistengti suprasti, kaip galime atrasti pas mus atėjusį prieinamą Dievą, kaip galime išvysti Jį visų su mumis esančių žmonių veiduose.

Tam turime keturias savaites. Žinau, iš tikrųjų to maža, tačiau Bažnyčia savo narius kviečia dar kartą pamėginti tai padaryti. Priešingu atveju Kalėdas galime atšvęsti ir šimtą kartų, bet taip ir neleisti Dievui gimti mūsų širdyse.

Šiandien pradedame naujus liturginius metus, ir Šventųjų Mišių metu skaitysime Evangelijos pagal Matą ištraukas. Šis Jėzaus mokiniu tapęs muitininkas, kuris būdamas jau, atrodo, viskuo apsirūpinęs, ryžtingai paliko viską ir nuėjo paskui Jėzų, moko ir mus, kaip reikia žengti atsivertimo keliu.

Kalbėdamas savo mokiniams Jėzus, kaip visuomet pasisako ryžtingai: cituodamas simbolinius Nojaus istorijos įvykius Jis atkreipia klausytojų dėmesį, kad tada gyveno daug šaunių žmonių, kuriuos tvanas užklupo visiškai netikėtai, todėl ir mus ragina budėti, tai įvardindamas paprastu palyginimu: vienas bus paimtas, o kitas paliktas.

Vienas žmogus susitinka Dievą, kitas ne. Vienas atranda pilnatvę, o kito nėra ten, kur ateina Dievas. Šis susitikimas priklauso tikrai nuo mūsų.

Dievas elgiasi kilniai, beveik baimingai. Jis neprimeta savo buvimo, Jo atėjimas yra kaip ryto vėjelio dvelksmas. Tai mes turime atverti savo širdis, atsimerkti, atsiliepti į dvasios troškimus, kad bent vieną kartą Kalėdos nebūtų švente, kuomet visi jaučiasi patenkinti, kad Gimusysis yra kažkur kitur ir netrukdo švęsti.

Kad bent vieną kartą susimąstytume, kas suteikia prasmę mūsų gyvenimui…