Belgijos primas atsakė į kaltinimus ir priekaištus

Pastaraisiais mėnesiais Briuselio arkivyskupas André Joseph Leonard sulaukė daug kritikos dėl įvairių savo pasisakymų, kuri dar aštresnė dėl prieš kurį laiką per visą Europą nuūžusį pedofilijos dvasininkų ir kunigų tarpe skandalo. Vis dėlto kritikai pasiekus tokį lygį, kurį kai kas pavadino „žiniasklaidos linču“, Briuselio arkivyskupas viešu laišku atsakė į tris jam metamus kaltinimus.

Pasak vieno kaltinimo, ganytojas esą neseniai deklaravo, jog AIDS epidemija yra teisinga dieviška bausmė. Pasak arkivyskupo Leonard, tai iš konteksto ištrauktas ir iškraipytas teiginys.

Šis kaltinimas pastaraisiais mėnesiais kilo išvertus į olandų kalbą ketverių metų senumo knygą, kurioje arkivyskupas atsako į įvairius klausimus. Taigi, jau vien šis faktas rodo, jog kalbos apie „deklaracijas“ yra netiesa. Knygai pirmiausia pasirodžius prancūzų kalba, jokio triukšmo nekilo. O išspausdinus olandišką vertimą, buvo cituojami arkivyskupo žodžiai, jog AIDS gali būti „savaiminis teisingumas“.

Anot arkivyskupo, skaitant pilną jo komentarą, kuris užima du puslapius teksto, tampa aišku, kad interpretacija apie AIDS kaip apie dievišką bausmę yra visai neteisinga.

Visų pirma, pati formuluotė buvo ne jo, tačiau primesta klausinėtojo, kuris teiravosi ar, ganytojo nuomone, AIDS galėtų būti Dievo bausmė už seksualinę revoliuciją? Pirmiausia reikia pažymėti, kad buvo teirautasi apie AIDS atsiradimo pradžią ir plitimą seksualiniu keliu. Neturėta omenyje tų tragiškų atvejų, kai užsikrečiama per kraujo perpylimą, per nešvarius medicininius įrankius.

Antra, pirmi ganytojo žodžiai būtent ir buvę, kad jis nemanąs, jog AIDS yra dieviška bausmė ir nenaudoja tokių terminų. Tai, ką jis pridūrė, buvo pastaba, jog „galbūt“ „būtų galima“ šios ligos pirmąjį etapą pavadint „tam tikru“ „savaiminiu teisingumu“. Būtent paskutinysis pasakymas, ignoruojant daug prieš tai įvardintų „galbūt“, šiandien sukėlė tiek daug neigiamų reakcijų.

Tačiau ką jis iš tikro reiškia? „Savaiminis teisingumas“ neturi nieko bendro nei su dieviška, nei su žmonių skiriama bausme. Tai pasekmė, kuri savaime gimsta iš mūsų pačių veiksmo. Jei negerbiame aplinkos, netrukus patys patirsime to pasekmes. Jei rūkysime ir dėlto susirgsime, tai nebus dieviška ar žmogiška bausmė, tačiau mūsų elgesio rezultatas. Panašiai ir pirmasis AIDS plitimo etapas, kaip rašyta daugelyje tyrimų, buvo susijęs su rizikingomis seksualinėmis praktikomis. Trečia, toliau interviu aiškiai pasakyta, jog AIDS ligoniai negali būti jokiais būdais diskriminuojami.

Toliau arkivyskupas atsakė į kaltinimą, jog jis laikąs homoseksualius asmenis „nenormaliais“ ir „nesveikais“. Iš filosofinio taško, rašo Briuselio arkivyskupas, galima manyti, jog homoseksualaus elgesio tendencija ir praktika neatitinka objektyvios seksualumo logikos, kuri pasižymi lyčių skirtingumu ir jų tarpusavio papildomumu, taip pat gyvybės perdavimu. Tad homoseksualumo tendenciją būtų galima pavadint „nenormalia“ būtent šia siaura prasme – kaip neatitinkančią seksualumo logikos. Tačiau viena yra filosofinis homoseksualumo „tendencijos“ vertinimas ir kita homoseksualių „asmenų“ diskriminacija ir jų laikymas „nenormaliais“ ir „ligoniais“ bloku. Pastarieji trys dalykai yra atmestini. Filosofinis sprendimas to neautorizuoja. Pasak arkivyskupo Leonard, dėl daugelio žodžio „nenormalumas“ reikšmių, jo geriausia visai vengti, kad būtų mažiau sumaišties.

Anot trečio kaltinimo, arkivyskupas Leonard tvirtinęs, kad jis norėtų, jog tie pedofilija nusikaltę kunigai ir vienuoliai, kurie seni ir ligoti, nepatirtų civilinio teisingumo. Atsakydamas į tai arkivyskupas klausė, kaip šis teiginys suderinamas su daugybe jo ir kitų vyskupų viešų pareiškimų, jog pedofilijos aukos turi kreiptis į civilinį teisingumą, kad šis nustatytų faktų tikrumą ir sunkumą. Tuo pat metu vyskupas užmezga atskirą bylą, kuri vedama pagal Bažnyčios teisinę tvarką. Nustačius kaltę, taikomos kanoninės bausmės.

Tačiau ką daryti tais atvejais, kai aukos pačios nenori kreiptis į teisingumą, o nusikaltimo faktai yra labai seni? Būtent tokią situaciją, rašo arkivyskupas, jis turėjo galvoje vienai televizijai komentuodamas pedofilijos bylų sprendimą, po ko buvo apkaltintas, kad nori slėpt susitepusius kunigus ar vienuolius.

Neseniai, pasakoja arkivyskupas Leonard, pas jį atėjo kunigo jaunystėje išnaudotos aukos. Jos papasakojo savo tragišką istoriją, tačiau aiškiai pabrėžė, kad nenori kreiptis į civilinį teisingumą, nenori, kad būtų viešas procesas. Tačiau jos paprašė kito dalyko – kad pats ganytojas nueitų pas kunigą ir kad prieš jį šis pripažintų padarytą blogį, nulėmusį iki šiol trunkančias kančias. Kunigas buvo jau senas, ligotas, šiek tiek nebesigaudantis aplinkoje, tačiau dar sąmoningas. Jis prisipažino kaltu ir pasakė, jog džiaugiasi, kad prieš mirtį tai galėjo padaryti. Arkivyskupo Leonard siūlymu, vėliau kunigas ir jo aukos patys nusprendė susitikt.

Šiuo atveju aukos tenorėjo būti išklausytos, išgirsti tiesos pripažinimą ir atsiprašymą iš paties nusikaltusiojo. Jos nemanė, kad civilinis procesas, vieša bausmė joms padėtų. Galbūt panašiais atvejais susitikimas tarp aukos ir nusikaltėlio yra naudingiau jiems abiems, nei civilinis procesas. (rk)