Pokalbių su Benediktu XVI knygos „Pasaulio šviesa“ temos. Vatikano spaudos salės patikslinimas dėl prezervatyvų

Lapkričio 23 dieną keliomis kalbomis pasirodo vokiečių žurnalisto Peter Seewald pokalbių su Benediktu XVI knyga, pavadinta „Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai“. Vėliau knyga bus išversta į dar keliolika kalbų.

Knyga gimė po šią vasarą popiežių vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe vykusių šešių valandos trukmės susitikimų, kurių metu vokiečių žurnalistas uždavė daugiau nei 90 klausimų. Kaip pasakojo jis pats, Benediktas XVI į klausimus atsakinėjo spontaniškai, su jais nesusipažinęs iš anksto. Beje, tai jau ne pirmas Seewaldo ir Benedikto XVI tokio pobūdžio bendradarbiavimo vaisius. Žurnalistas yra kalbinęs popiežių dar šiam esant kardinolu. Po pokalbių atsirado daug populiarumo susilaukusios knygos „Žemės druska“ ir „Dievas ir pasaulis“.

Dabar pristatomą knygą sudaro trys didelės teminės dalys. Pirmoje dalyje kalbama apie „laiko ženklus“, apie šiandienines Bažnyčios aktualijas ir problemas, apie seksualinio išnaudojimo skandalus ir Williamsono atvejį. Antroje dalyje popiežius yra prašomas susumuoti savo pontifikato penkmetį. O trečioje – kalbėti apie ateitį: apie celibatą, apie moterų kunigystę, apie išsiskyrusius. Kitaip tariant, apie tuos dalykus, kurių atžvilgiu Bažnyčios nuostatos kritikuojamos.

Sekmadienio laidos Šventojo Sosto dienraštyje „l‘Osservatore Romano“ išspausdinta santraukų rinktinė apie kai kuriuos pokalbiuose aptartus klausimus.

Kalbėdamas apie popiežiaus tarnystę, Benediktas XVI sakė, kad popiežius Dievo akivaizdoje yra toks pat vargšas aukų prašytojas, kaip ir kiti, gal net daugiau už kitus. Komentuodamas seksualinių išnaudojimų skandalus, popiežius sakė buvęs sukrėstas ir šokiruotas jų masto. Matyti tokiu būdu suteptą kunigystę nebuvo lengva. Iš kitos pusės, reikia nustatyti tiesą, rūpintis, kad daugiau tai nepasikartotų, užtikrinti teisingumo principų įgyvendinimą ir ypač gydyti aukas ir visus tuos, kurie nukentėjo nuo tų nusikaltimų.

Kalbėdamas apie žiniasklaidą ir seksualinio išnaudojimo skandalus, popiežius pažymėjo, kad gana aišku, jog būta ne tik tiesos ieškojimo, bet ir džiugesio, prirėmus Bažnyčią prie sienos, noro ją diskredituoti. Tačiau būtina aiškiai pasakyt: kol kalbama apie tiesą, reikia būti dėkingiems. Tiesa, kartu su korektiškai suprantama meile, yra pirmoji vertybė. Jei Bažnyčioje nebūtų buvę to blogio, žiniasklaida nebūtų galėjusi apie tai kalbėti.

Kalbėdamas apie toleranciją, Šventasis Tėvas sakė, jog šiandien rizikuojama, kad tolerancija bus panaikinta vardan tolerancijos. Kyla pavojus, jog taip vadinamasis „vakarietiškas protas“ manys, jog žino tai, kas yra teisinga ir įgys totalumo pretenziją, kuri yra laisvės priešas. Reikia aiškiai įvardinti šią grėsmę. Niekas per jėga nėra verčiamas būti krikščioniu. Niekas neturėtų būti verčiamas gyvent pagal „naująją religiją“, tarsi ji būtų saistanti visą žmoniją.

Kalbėdamas apie modernumą ir krikščionybę, Benediktas XVI pabrėžė, kad krikščionybė visada turi būti gyva ir moderni, tačiau tuo pat metu modernumą keisti. Yra būtina didelė dvasinė kova. Reikia ieškoti ir mąstyti, kaip krikščionybė galėtų priimti gerą ir teisingą modernumą, tuo pat metu atsiskirdama nuo to, kas tampa „kontroreligija“.

Kalbėdamas apie narkotikus, popiežius pasakojo, jog iš susitikimų su vyskupais, ypač iš Lotynų Amerikos, susidarė įspūdį, jog ten, kur narkotikai gaminami ir ten, kur eina jų keliai, tarsi baisus ir piktas žvėris ištiestų savo leteną, naikindamas asmenis. Narkotikų naudojimo ir prekybos gyvatė, apsivyniojusi apie pasaulį, turi didesnę galią nei manoma. Ji naikina jaunuolius, šeimas, kelią prievartą, grasina tautų ateičiai. Čia Vakarai turi baisios atsakomybės: jiems reikia narkotikų, todėl kuria šalis, kurios jiems tiekia tai, kas galiausiai jas sunaikins. Tarsi laimės alkis, kuris negali pasisotinti tuo, kas turima. Po to, jei galima pasakyti, glaudžiamasi šėtono rojuje, o žmogus visiškai sunaikinamas.

Kalbėdamas apie seksualumą, popiežius Benediktas XVI ragino jo nebanalizuoti, visą dėmesį koncentruojant į prezervatyvus. Dėl seksualumo banalizavimo daugybė žmonių jį suvokia nebe kaip meilės išraišką, o kaip tam tikrą narkotiką. Kova prieš seksualumo banalizavimą yra dalis pastangų, kad seksualumas būtų vertinamas teigiamai ir teigiamai veiktų žmogų kaip tokį, visą žmogų. Atskirais atvejais prezervatyvo naudojimas yra pateisinamas, pavyzdžiui, kai prostitutas jį naudoja ir tai yra atsakomybės aktas, nuo kurio galima išvystyti sąmoningumą, jog ne viskas yra leistina. Tačiau tai nėra tikras būdas įveikti AIDS epidemiją. Yra būtinas seksualumo humanizavimas.

*

Pastarieji popiežiaus žodžiai dar sekmadienį buvo plačiai komentuoti pasaulio spaudoje. Kai kas juos pavadino Bažnyčios požiūrio į prezervatyvus pakeitimu. O viena pasaulinė žinių agentūra paskelbė visai nesuprantamą antraštę, vėliau pakeistą, jog popiežiui „vyrų prostitucija yra priimtina, jei naudojami prezervatyvai“.

Pirmadienį Vatikano spaudos salės direktorius Federico Lombardi paskelbė komunikatą, kuriame paaiškino, jog Benediktas XVI nepakeitė ikišiolinių Bažnyčios nuostatų apie prezervatyvus, kaip ir nuomonės, jog ne prezervatyvų dalinimas išspręs AIDS epidemijos problemą: reikia daug daugiau – prevencijos, ugdymo, patarimų, pagalbos, kad nesusirgtų ir pagalbos jau užsikrėtimo atveju. Ir nebažnytiniame kontekste išsivystė sąmoningumas, jog lytinis susilaikymas ir ištikimybė yra itin svarbūs elementai.

Kalbėdamas apie „atskirus atvejus“ popiežius taip pat neteisina netvarkingai praktikuojamo seksualumo, tačiau pažymi, jog prezervatyvas mažina kito asmens užkrėtimo, dar didesnio blogio, riziką. Todėl tai yra „atsakingas elgesys“.

Tokia mintis, pažymima t. Lombardi komunikate, nėra jokia naujovė: daug teologų ir autoritetingų Bažnyčios žmonių yra pasisakę analogiškai. Tačiau tiesa tai, kad pirmą sykį aiškiai, nors ir pokalbio, o ne oficialaus mokymo forma apie tai kalbėjo popiežius.

*

Kalbėdamas apie moterų kunigystę, Benediktas XVI pakartojo savo pirmtako Jono Pauliaus II žodžius: Bažnyčia neturi kompetencijos suteikti moterims kunigystės šventimų. Nėra kalbama apie nenorą, tačiau apie negalėjimą. Viešpats davė Bažnyčiai formą su Dvylika (apaštalų) ir su jų įpėdinyste. Ne mes sukūrėme tokią formą. Ji išlaikoma dėl paklusnumo ir šiandieniniame kontekste tai galbūt vienas iš sunkiausių paklusnumo aktų. Bet, iš kitos pusės, svarbu, kad Bažnyčia netaptų savavališku režimu. Negalime daryt, ko patys norime, bet ieškome Viešpaties valios, nors tai sunku šiandienos kultūroje.

Kita vertus, moterys Bažnyčioje turi tokias svarbias funkcijas, kad negalime kalbėt apie diskriminaciją. Kitaip reiktų kalbėt apie kunigystę, kaip apie dominavimo kategoriją, nors iš tikro ji turi būti visiška tarnystė. Ir jei pažvelgsime į Bažnyčios istoriją, pamatysime, jog moterų vaidmuo – nuo Marijos iki motinos Teresės – buvo toks didus, kad daugelio atžvilgiu jos labiau už vyrus reprezentavo Bažnyčios veidą. (rk)