Lietuvos kariuomenės ordinariatui 10 metų

Lietuvos kariuomenės ordinariatas mini savo veiklos dešimtmetį. Įsteigtas 2000 m. lapkričio 25 d. Vatikano Vyskupų kongregacijos dekretu „Christi discipuli“, kariuomenės ordinariatas rūpinasi karių ir jų artimųjų sielovada. Lapkričio 19 dieną, kariuomenės Ordinaro sukviesti, visi karo kapelionai rinkosi Vilniuje, Aušros Vartuose, drauge meldėsi, dėkodami Dievui už suteiktas malones ir prašydami Gailestingumo Motinos globos tolesnei tarnystei.

Vatikano II Susirinkimas, dar praeito šimtmečio antrojoje pusėje nubrėžęs gaires Bažnyčios atsinaujinimui, Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje nurodo, jog atliekantys tarnybą tėvynei kariuomenėje gali laikyti save tautų saugumo bei laisvės gynėjais. Tinkamai vykdydami savo pareigas, jie prisideda prie taikos palaikymo.

Bažnyčia rūpinasi sielovada tų, kurie tarnauja tėvynei kariuomenėje. Dar IV a. Romos imperijoje, Konstantino laikais, užsimenama apie specialų rūpinimąsi karių sielovada. Valdant Karolingų dinastijai (VIII–IX a.), katalikų kunigų, vadovaujamų vyriausiojo kapeliono, kurio galios beveik prilygo vyskupo galioms, buvimas kariuomenėje tampa įprastu reiškiniu. Tokių kapelionų korpusas darėsi vis labiau nepriklausomas nuo vyskupijų ir vietos vyskupų, kol tapo atskiru dariniu – 1571 m. Ispanijoje, 1720 m. Austrijoje, 1733 m. Šiaurės Italijoje, Pjemonte.

Ir Lietuvoje ši institucija turi senas bei gilias šaknis. Vilniaus bernardinų pirmąjį konventą, kurį fundavo šiam vienuolių ordinui labai palankus Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, bernardinai įsteigė 1469 m., atsikėlę iš Krokuvos, kur juos 1453 m. įkurdino šv. Jonas Kapestranas (1386–1456). Jo ryšys, kad ir netiesioginis, su Vilniaus bernardinais - nenuginčijamas. Šis šventasis yra viso pasaulio karo kapelionų globėjas. Vilniaus bernardinų bažnyčios aplinkoje subrendo neviena iškili asmenybė. Du šio konvento tėvai kaip karo kapelionai dalyvavo 1831 m. sukilime, dar daugiau jų prisidėjo rengiant 1863 m. sukilimą. Caro kalėjimų ir tremties keliais teko žengti kun. Adrianui Novickiui, telkusiam miesto jaunimą, ir kun. Romualdui Lukaševičiui, palaikiusiam ryšius su Lietuvos sukilėlių vadu Konstantinu Kalinausku. Išlikusiuose archyviniuose dokumentuose minima, kad 1863 m. sukilime, kurio vienas vadų buvo kun. Antanas Mackevičius, tiesiogiai dalyvavo 249 kunigai. Numalšinus sukilimą, 7 iš jų nužudyti, 152 ištremti, 104 nubausti administracine tvarka ir 31 išteisintas.

Kapelionai dirbo savo naudingą bei reikalingą darbą 1918-aisiais sukūrus Lietuvos kariuomenę ir per visą tarpukarį. Kariuomenės vyriausiais kapelionais buvo tokie iškilūs ir nusipelnę Lietuvai kunigai kaip Antanas Palubinskas (1919-1929), Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas, ėjęs šias pareigas 1929 – 1938 metais brigados generolo teisėmis, 1930 metais apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, o 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. Vyriausiąjį kariuomenės kapelioną kunigą Vladą Mironą 1938 m. paskyrus ministru pirmininku, šias pareigas perėmė kunigas Adolfas Sabaliauskas, poetas ir rašytojas, žinomas visuomenės veikėjas. 1940 metais į vyriausiojo kapeliono pareigas buvo paskirtas kunigas Teofilius Matulionis ir daugelyje šaltinių nurodyta, kad jis tas pareigas ėjo „kurį laiką“. Antrojo pasaulinio karo metais Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, 1990 metais pradėta jo kanonizacijos arba skelbimo šventuoju byla ir suteiktas Dievo tarno titulas.

Tarpukario Lietuvos kariuomenėje po vieną karo kapelioną turėjo ir kitos konfesijos bei religijos – evangelikai reformatai, evangelikai liuteronai, sentikiai, stačiatikiai ir žydai.

Karo kapelionų darbo svarbą kariuomenėje liudija kad ir toks faktas, jog okupavę mūsų šalį sovietai tuoj pat panaikino šią instituciją, visus karo kapelionus atleido iš tarnybos, o jau 1940 m. liepos 6 d. kariuomenėje įsteigė vadinamąją Politinę valdybą.

Pokario rezistencijoje kapelionai taip pat paliko ryškių ženklų. Kunigai, pasirinkę ginkluotą pasipriešinimą, visų pirma rūpinosi tuo, kad daugelio žmonių pasitikėjimą ir pagarbą pelnęs partizaninis sąjūdis nesusiteptų nekaltų žmonių krauju, kad būtų vengiama beprasmių žudynių. Bene žinomiausi partizanų gretose kovoję kunigai buvo Tauro partizanų apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas ir netgi vienas iš ginkluotosios rezistencijos organizatorių bei tos pačios Tauro apygardos įkūrėjų kunigas Antanas Ylius-Vilkas. Ne veltui sovietmečiu juos ir kitus kunigus, rėmusius rezistenciją, buvo stengiamasi apjuodinti, o jų misiją sumenkinti.

Lietuvai atstačius nepriklausomybę, nuo 1991 m. iki kariuomenės ordinariato įsteigimo 2000 metais, sielovada kariuomenėje vykdyta pagal atskirus Bažnyčios hierarchų susitarimus su valstybinių institucijų bei kariuomenės vadovybe.

Pirmuoju atkurtos Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu 1991 metais buvo paskirtas mons. Alfonsas Svarinskas, penkis kartus sovietų valdžios teistas už veiklą Lietuvos laisvės labui, kalėjęs Komijoje, Mordovijoje, Permėje. Iš kunigo Alfonso Svarinsko vyriausiojo kapeliono pareigas perėmė kun. Alfonsas Bulotas.

Įsteigus Ordinariatą, kariuomenės ordinaru tapo vyskupas Eugenijus Bartulis, kuris vyriausiuoju kariuomenės kapelionu ir savo generalvikaru paskyrė kun. Juozą Gražulį. Po kunigo Gražulio tas pačias pareigas trumpai ėjo kunigas Saulius Kasmauskas.

Minint kariuomenės ordinariato įsteigimo dešimtmetį, ordinariate darbuojasi 13 kunigų kapelionų, vadovaujamų vyskupo ordinaro Gintaro Grušo. Vyriausiojo kapeliono pareigas laikinai eina Ordinariato kancleris kun. Rimas Venckus. Ordinariato jurisdikcijai priklauso katalikai kariai o taip pat civiliai, dirbantys įvairiose kariuomenės institucijose, karo akademijų studentai bei jų šeimų nariai.

2004 m. po restauracijos pašventinta Šv. Ignoto bažnyčia Vilniuje yra pagrindinė ordinariato bažnyčia, sakytume, ordinariato, kaip vyskupijos katedra. Įrengtos koplyčios Lietuvos generolo Jono Žemaičio karo akademijoje, Mokomajame pulke Rukloje, Tauragės batalione. Šv. Ignoto bažnyčioje ir minėtose koplyčiose labiausiai išvystyta sielovadinė veikla – čia kariai ir jų šeimų nariai nuolat ruošiami sakramentams – krikštui, sutvirtinimui, atgailai ir eucharistijai. Čia nuolat meldžiamasi už Lietuvos kariuomenę ir jos žmones, ypač už tuos, kurie tarnauja tarptautinėse taikos palaikymo misijose, čia formuojasi tai, ką bendrai galėtume įvardinti kaip karišką dvasingumą. Iš dalies kariuomenės reikmėms skirta ir Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, plačiau žinoma Soboro vardu.

Šiandien, po dešimties metų nuo Ordinariato įsteigimo, kalbame ne apie atsitiktines ar progines iniciatyvas, bet apie struktūriškai visoms kariuomenės rūšims suformuotą karo kapelionų komandą ir kariuomenės ordinariato sielovados prioritetus. Kokie jie?

Be tiesioginio kunigiško darbo – sakramentų teikimo - pirmiausia siekiama ugdyti pačių kariuomenės žmonių krikščionišką požiūrį į jos gyvenimą ir pamatines vertybes. Stengiamasi Evangelijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje pateikti dvasinius, etinius, moralinius ir socialinius klausimus, su kuriais susiduria kariuomenės žmonės.

Padėti kariams suvokti save kaip tautų saugumo bei laisvės gynėjus pastaruoju laiku tapo dar viena kariuomenės ordinariato sielovadine kryptimi. Tai daroma palydint karius į tarptautines taikos palaikymo misijas, kuriose taip pat dalyvauja ir su kariais kasdieniais rūpesčiais, vargais bei džiaugsmais dalijasi karo kapelionai. Minėdami Ordinariato dešimtmetį, kapelionai džiaugiasi sėkmingai misiją užbaigusio Tauragės kapeliono Remigijaus Monstvilo grįžimu ir palydėjo į tarptautinę taikos palaikymo misiją Ruklos kapelioną Arnoldą Valkauską.

Kariuomenės žmonės, kaip ir visi kiti mūsų visuomenės nariai, yra veikiami tų pačių procesų, neišvengiamai paliečiančių kiekvieno dvasią. Tai pirmiausia vadinamasis nukrikščionėjimas, pasireiškiantis įvairiose srityse – pradedant šeima ir baigiant profesinės veiklos aplinka. Todėl kaip didžiausią sielovados prioritetą ir reikia įvardyti krikščioniško požiūrio į gyvenimą ir į žmogų formavimą.

Minėdami Lietuvos kariuomenės ordinariato įsteigimo 10-ąsias metines ir apsvarstę savo pašaukimo specifinį charakterį, kapelionai pabrėžia, jog nenori kam nors per prievartą piršti krikščioniško požiūrio į žmogų ir pasaulį, tačiau stengiasi išryškinti, kad visuotinis išganymo pasiūlymas Kristuje ir visuotinis žmogaus orumas yra labai glaudžiai susiję. Kapelionai stengiasi kariuomenėje iškelti viešumon visą ir visapusišką krikščionišką požiūrį į žmogų ir šias nuostatas apginti diskusijose, tolerantiškai žvelgti į kitaip mąstančius ir besielgiančius. Kariuomenės ordinariato įsteigimo dešimtmetį minintys karo kapelionai tiki, kad krikščioniškas požiūris į žmogų ugdo visų mūsų atsakomybę ir skatina reikštis kaip sąmoningiems ir aktyviems piliečiams.

kun. mjr. Virginijus Veilentas, Karinių oro pajėgų kapelionas