Arkivyskupas Kurt Koch. Šiandieninio ekumenizmo raktinis klausimas yra Bažnyčios samprata
Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas arkivyskupas Kurt Koch pateikė
ekumeninių santykių apžvalgą šiomis dienomis Romoje vykstančioje Tarybos plenarinėje
sesijoje.
Vatikano II Susirinkimo dekretu apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“
katalikų Bažnyčia neatšaukiamai žengė ekumenizmo keliu. Tokią poziciją žodžiais ir
konkrečiais veiksmais, nepaliekant jokių abejonių, patvirtino po Susirinkimo valdę
popiežiai, o šiandien Benediktas XVI.
2005 metų kalboje Romos Kurijai Benediktas
XVI akcentavo, jog Susirinkimo teiginiai turi būti interpretuojami remiantis teisinga
hermeneutika. Viena hermeneutika Vatikano II Susitikimą interpretuoja kaip lūžį su
ankstesne Bažnyčios tradicija ir kalba apie „priešsusirinkiminę“ ir „posusirinkiminę“
Bažnyčią. Kita hermeneutika yra „reformos hermeneutika“. Ji pripažįsta nuolatinį tikėjimo
doktrinos vystymąsi, ištikimybės tradicijai ir dinamiško atsinaujinimo sutaikymą.
Būtent tokioje perspektyvoje reikėtų skaityti dekretą apie ekumenizmą.
Šis
dekretas pakeitė katalikų Bažnyčios santykius su kitomis Bažnyčiomis ir bažnytinėmis
bendruomenėmis. Tačiau, kita vertus, ši nauja santykių pradžia jau regima prieš Susirinkimą.
Dekretas apie ekumenizmą nebūtų tapęs įmanomu, jei ekumenizmas, nors ir embrionine
forma, nebūtų sklidęs katalikų Bažnyčioje gerokai prieš Susirinkimą. Čia galima paminėti
dialogus su anglikonais 1921 – 1926 metais, stipriai remiamus Pijaus XI, Leono XIII
ir Benedikto XV karštą paramą visų krikščionių „Maldai už krikščionių vienybę“. Pijus
XII 1950 metais deklaravo, jog ekumeninis judėjimas yra iš Šventosios Dvasios.
Anot
arkivyskupo Koch, šiandien su pasitenkinimu galima konstatuoti, jog ekumenizmas yra
tapęs daugelio parapijų ir bendruomenių kasdienybe. Šis „gyvenimo ekumenizmas“ yra
labai svarbus. Be jo teologinės pastangos pasiekti bendrą pamatinių tikėjimo tiesų
supratimą būtų bevaisės.
Katalikų Bažnyčios požiūriu, ekleziologija, Bažnyčios
samprata, yra raktinis ekumenizmo, vienybės tarp visų krikščionių atstatymo, klausimas.
Daugybe kitų klausimų pasiektas bendras supratimas, tačiau Bažnyčios samprata, tam
tikra prasme, dar nėra pasistūmėjusi. Su Pasauline liuteronų federacija pasirašyta
deklaracija dėl bendro nuteisinimo doktrinos supratimo. Tai kertinis ekumeninių santykių
akmuo. Tačiau ekleziologinė problematika išlieka.
2000 metais Tikėjimo mokymo
kongregacijai paskelbus dokumentą „Dominus Iesus“, kilo daug debatų dėl pastabos,
kad po Reformos gimusios Bažnyčios nėra „Bažnyčios“ siaurąją žodžio prasme, o greičiau
bažnytinės bendruomenės. Nors dokumentas buvo nukreiptas prieš reliatyvistinę religijų
teologiją ir kristologijos anuliavimą, būtent pastaba apie Bažnyčių sampratą sukėlė
viešą reakciją ir pasipiktinimo bangą.
Tačiau, iš kitos pusės, pačios reformuotosios
Bažnyčios neturi vieningo savęs apibrėžimo. Pavyzdžiui, Ekumeninė Bažnyčių Taryba
skelbiasi esanti bendruomenė, kuri jungia apie 340 „Bažnyčių, konfesijų ir bendruomenių“,
apie 400 milijonų tikinčiųjų. Tačiau kurios iš jų yra „Bažnyčios“, „konfesijos“ ar
„bendruomenės“?
Praverčia istorinis žvilgsnis. Gyvenimo gale Martynas Liuteris
atsisakė Romos katalikų Bažnyčią pripažinti kaip „Bažnyčią“, radikaliai neigdamas
jos autoritetą ir struktūrą. Jis pirmenybę teikė žodžiui „Bendruomenė“, kuriuo aprašė
po Reformos gimusį judėjimą. Galima žvilgtelt ir į modernius laikus. Garsusis reformatų
teologas Karl Barth taip pat pirmenybę teikė žodžiui „Bendruomenė“, o ne „Bažnyčia“.
Situaciją
dar labiau komplikuoja pasaulinio protestantizmo skilimai ir fragmentacija. Gimsta
daug naujų bendruomenių, kurios neberanda sau vietos pasaulinėse liuteronų ir kalvinistų
federacijose. Katalikų Bažnyčiai kyla nemenkas iššūkis kaip dialoguoti su jomis, nekompromituojant
anksčiau pradėtų dialogų. Taigi reikia, kad pačios po Reformos gimusios Bažnyčios
ir bendruomenės pagilintų ir patikslintų savąją ekleziologiją, kad būtų galima toliau
diskutuoti apie Bažnyčios prigimtį, apie „Visuotinės Bažnyčios“, „dalinių Bažnyčių“,
„seseriškų Bažnyčių“ santykius ir perspektyvas, vykdant Viešpaties valią būti vieningais.
Ortodoksų ir katalikų Bažnyčios dalijasi daug kuo. Tačiau ekleziologijos klausimas
aktualus ir jų santykiams. Pagal ortodoksų teologiją, Bažnyčia pilnai realizuojama
kiekvienoje autokefalinėje Bažnyčioje, bendruomenėje, kuri susirinkusi aplink vyskupą
švenčia Eucharistiją. Ir katalikams Eucharistijos šventime yra pilna Bažnyčia, tačiau
ne visa. Reikia ir paskirų bendruomenių vienybės. O tam ir tarnauja Romos vyskupas.
Jo tarnystė nėra paprastas juridinis viršumas, tačiau bažnytinės vienybės, pusiausvyros
tarp dalinių Bažnyčių užtikrinimas. (rk)