Trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius kalbėjo apie savo kelionę į Ispaniją

Kaip įprasta po apaštališkųjų kelionių, trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius pasakojo apie praėjusį savaitgalį, šeštadienį ir sekmadienį, vykusį trumpą vizitą į Ispaniją ir jo metu aplankytus du miestus – Galicijos sostinę Santiago de Compostela ir Katalonijos sostinę Barseloną.

Keliavau stiprinti tenykščių brolių tikėjimo, - sakė popiežius. Keliavau kaip Kristaus liudytojas, kaip tasai, kuris sėja nenuviliančią ir neapgaunančią viltį, kurios šaltinis – begalinė Dievo meilė žmonėms.

Pirmiausia nuvykau į Santjagą. Nuo pat iškilmingo sutikimo mačiau kaip labai Ispanijos gyventojai myli Petro Įpėdinį. Buvau priimtas su didžiuliu entuziazmu ir šiluma. Šiemet švenčiamais šventaisiais apaštalo Jokūbo metais ir aš troškau kaip piligrimas kartu su daugybe kitų piligrimų aplankyti apaštalo Jokūbo Vyresniojo namus. Kiekvienam kas tenai apsilanko, apaštalas Jokūbas byloja, jog Kristaus asmenyje Dievas atėjo į pasaulį ne teisti žmonių už nuodėmes, bet sutaikyti jų su savimi.

Tikėjimas į Kristų suteikia prasmę šiai šventovei, nepaprasto dvasingumo vietai, kuri yra svarbus atramos taškas šiandieninei Europai, jos naujajai konfigūracijai ir perspektyvoms. Saugodama ir ugdydama atvirumą transcendencijai, skatindama tikėjimo ir proto, politikos ir religijos, ekonomikos ir etikos dialogą, būdama ištikima savo krikščioniškoms šaknims Europa sugebės vykdyti savo pašaukimą ir misiją pasaulyje. Dėl to, neabejodamas mūsų žemyno galimybėmis ir tikėdamas jo ateitimis, paraginau Europą labiau atsiverti Dievui, o tuo pačiu būti solidaresnei su kitų žemynų tautomis ir civilizacijomis.

Sekmadienį, - tęsė popiežius pasakojimą apie savo kelionę, - kupinas tikrai didelio džiaugsmo Barselonoje vadovavau Šventosios Šeimos bažnyčios konsekravimui ir ją paskelbiau Mažąja bazilika. Kontempliuodamas šio pastato grožį ir didingumą, raginantį kelti akis ir sielą aukštyn į Dievą, galvojau ir apie kitus religinius statinius, visų pirma gotikines katedras, kurios suformavo svarbiausių Europos miestų fizionomiją ir istoriją.

Tas nepaprastas statinys, kupinas religinės simbolikos, formų įvairovės, šviesos ir spalvų žaismo, tarsi tai būtų didžiulė iš akmens nukalta skulptūra – jo autoriaus Antoni Gaudi gilaus tikėjimo, dvasinio jautrumo ir meninio talento vaisius – mūsų mintis kreipia į tikrąją šventyklą, į tikrojo kulto vietą, į Dangų, į kurį įžengęs Kristus mus užtaria prieš Dievo veidą (plg. Žyd 9,24). Genialusis architektas šioje šventovėje sugebėjo nuostabiai pavaizduoti Bažnyčią, kurioje tikintieji Krikšto sakramento dėka yra tarsi gyvieji akmenys, iš kurių statoma dvasinė šventovė (plg 1Pt 2,5).

Gaudi sukurta Šventosios Šeimos bažnyčia yra tarsi didžioji katechezė, aiškinanti Kristaus slėpinį, tarsi Dievą šlovinanti giesmė. Garsusis architektas šiam kūriniui atidavė visą save. Tą akimirką kai jis apsiėmė statyti šią bažnyčią, jo gyvenime įvyko gilūs pokyčiai. Jis ėmė uoliai melstis, pasninkauti, išsižadėjo turtų, jautė būtinumą dvasiškai ruoštis didžiajam darbui, kuriuo jis turėjo medžiagiškomis priemonėmis išreikšti giliausius Dievo slėpinius.

Lankydamasis Barselonoje, - sakė popiežius, - karštai meldžiausi už šeimas, kurios yra gyvybiškai svarbios Bažnyčios ir visuomenės ląstelės, kurios yra Bažnyčios ir visuomenės viltis. Prisiminiau taip pat kenčiančius žmones, ypač tuos, kuriuos šiuo metu slegia rimti ekonominiai sunkumai. Jaunimą, kurio tiek daug sutikau ir Santjage ir Barselonoje, raginau atrasti santuokos vertę ir grožį. Visa tai kas padaroma šeimos labui, visai tai kas palengvina sunkumus kenčiančių žmonių naštą, kas padeda saugoti žmogaus orumą, tas tuo pačiu prisideda ir prie visuomenės darnos stiprinimo. Dėl to viskas, kas daroma šioje srityje, visuomet yra prasminga ir vertinga, - kalbėjo popiežius. (jm)