Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje: ypatingo būdo gyventi Dievo Karalyste jau dabar ženklas
Kodėl Jūs užsidarėt (!) vienuolyne? Kokia nelaimė – šokas – nusivylimas Jus ištiko?
Kodėl vienuolės tokios liūdnos? – tokie ir panašūs klausimai dažnai užduodami pašvęstojo
gyvenimo asmenims. Išgirdę apie laimę, džiaugsmą ir pilnatvę klausiantieji neretai
ironiškai nusprendžia, kad meluojama dėl nenoro pripažinti klaidingą pasirinkimą.
O visgi – kaip iš tiesų?
Lapkričio 6 dieną Marijampolėje rinkosi broliai
ir seserys – tik ne liūdesiu, o gyvenimo džiaugsmu dalintis, – dalyvauti Pašvęstojo
gyvenimo kongrese „Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje: istorija, dabartis ir perspektyvos“.
Nei
iš pirmo, nei iš antro žvilgsnio neliūdni broliai ir seserys praeities, dabarties
ir ateities peržvalgą pradėjo nuo Jėzaus – visais laikais esančio centre – adoracijos
Švenčiausiame Sakramente ir šventų Mišių Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje.
Mišias aukojo Apaštalinis Nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius, vyskupas Rimantas Norvila, broliai kunigai. Mišių pradžioje Nuncijus
išsakė popiežiaus Benedikto XVI mintį, kad „Bažnyčios ateitis prasidės nuo naujų šventųjų“.
Homilijoje nuncijus pabrėžė, kad tik nauji, perkeisti, savo valią suvieniję su Dievo
valia žmonės kurs naują pasaulį: „Visi dalykai išnyksta. Vienintelis dalykas, kuris
išlieka amžinybei, yra meilė, kurios „ekspertais ir pranašais“ yra pašaukti būti vienuoliai.“
Nuncijus įpareigojo susirinkusius pašvęstuosius artimiausius 12 mėnesių ypatingai
gyventi broliška meile bendruomenėse. Po Mišių buvo meldžiamasi prie Palaimintojo
arkivyskupo Jurgio Matulaičio relikvijų, Palaimintasis paskelbtas Lietuvos pašvęstojo
gyvenimo – vyrų ir moterų vienuolijų – globėju.
Po pietų Marijampolės dramos
teatre kun. Kęstutis Kazimieras Brilius MIC skaitė konferenciją „Pašvęstasis gyvenimas
Lietuvoje: istorija, dabartis ir perspektyvos“. Kongreso dalyviai konferenciją aptarė
grupėse ir pasidalijo kilusiomis mintimis, idėjomis, įžvalgomis. Viena iš daugiausiai
atgarsių sukėlusių minčių – vienuolijų narių skaičiaus mažėjimas. Raginta neperimti
pasaulio logikos, orientavimosi į kiekybinius rodiklius. Pašvęstieji dalijosi mintimis,
kad svarbu būti vienuoliu – būti savimi, reprezentuoti ne estetišką, o tikrą Jėzaus
veidą, būti ne taip, kaip aplinkiniai įsivaizduoja pašvęstąjį, o autentiškai, džiugiai,
liudyti, kad Jėzus yra pagrindinėj vietoj. Buvo įvardintas pavojus tapti savo funkcijas
gerai atliekančiais, bet realia Dievo Karalystės mistika negyvenančiais socialiniais
darbuotojais. Svarbu evangelizuoti aplinką savo buvimu – pašvęstieji sudaro tik 0,12
% katalikų, bet pašvęstasis gyvenimas vertinamas kaip ypatingai atskleidžiantis Bažnyčios
esmę. Taip pat forumo metu buvo pasidalinta ateities svajonėmis, viltimis, lūkesčiais.
Po vakarienės vyko kunigų grupės „Sacerdos“ koncertas, vakaras baigėsi šokiais.
Tam kontekste labai neįtikinama atrodė tezė apie vienuolius persmelkusį liūdesį. Pašvęstojo
gyvenimo kitoniškumas yra ateities, ypatingo būdo gyventi Dievo Karalyste jau dabar
ženklas, tai džiugus skelbimas galybės To, Kuris kiekvieną pašaukė vardu.