Šeštadienį Brazilijoje vienuolė Švenčiausiosios Trejybės Marija Barbora paskelbta palaimintąja

Šeštadienį Brazilijos pietuose, Porto Alegre mieste, apeigoms vadovaujant arkivyskupui Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui, vienuolė Švenčiausiosios Trejybės Marija Barbora buvo pakelta į altoriaus garbę ir paskelbta palaimintąja.

Barbora Maix gimė 1818 birželio 27 d. Vienoje ir tą pačią dieną buvo pakrikštyta Heitzing Marijos šventovėje. Ji buvo paskutinioji labai gausioje šeimoje. Jos tėvas iš pirmos santuokos turėjo 14 vaikų, o iš antros – 9, tačiau dėl ligų ir nelaimingų atsitikimų dalis vaikų mirė gan anksti. Barbora ankstyvoje jaunystėje išsiugdė pasitikėjimą dieviška Apvaizda bei meilę vargšams.

1833 metais mirus abiems tėvams, Barbora kartu su viena iš seserų turėjo išvykti iš namų. Barbora mokėsi siuvėjos amato, dirbo ir daug meldėsi. Įkvėpta tėvų Redemptoristų pavyzdžio, kartu su keliomis draugėmis 1843 metais įkūrė prieglaudą jaunoms bedarbėms moterims. O 1844 metais savo parašytą pašvęsto gyvenimo regulą pristatė imperatoriui Ferdinandui I ir paprašė leidimo įkurti Marijos Širdies draugiją. Tačiau prašymas buvo atmestas, nes valdžia manė, jog nėra reikalo steigti dar vieną religinę bendruomenę.

Po kelių metų prasidėjo revoliucija, kuri buvo priešiškai nusiteikusi ir prieš vienuolijas. 1948 metais Barbora bei 21 likimo draugė buvo priverstos išvykti iš šalies. Atvykusios į Braziliją 1849 metais įkūrė Marijos Širdies kongregaciją, kurią vėliau popiežius Pijus IX pertvarkė į Marijos Nekalčiausiosios Širdies kongregaciją. O 1852 metais popiežius Pijus IX patvirtino konstituciją.

Vienuolės Barboros įsteigta kongregacija rūpinosi vaikų auklėjimu, našlaičiais ir senyvo amžiaus žmonėmis, o epidemijų metais lankydavo ligonius. 1860-1870 metai buvo labai sudėtingi, pažymėti vidinių kongregacijos susiskaldymų. Pablogėjus sveikatai vienuolė Švenčiausiosios Trejybės Marija Barbora mirė 1873 kovo 17 d. ir buvo palaidota Rio de Žaneire. 1957 metais jos palaikai buvo perkelti į Porto Alegre miestą.

Palaimintosios šventumas pasireiškė giliu tikėjimu, viltimi ir beribe artimo meile. Vykdydama savo misiją gyvenime palaimintoji susidūrė su labai daug sunkumų, susiskaldymais kongregacijos viduje, pažeminimų, tačiau viską išgyveno su dideliu pasitikėjimu dieviškąja Apvaizda. (kl)