Popiežius šventė Eucharistiją už mirusius kardinolus ir vyskupus: Jėzus atėjo gelbėti, o ne smerkti. Kryžiaus auka jis parodė Dievo meilės veidą.

Popiežius Benediktas XVI ketvirtadienio priešpietį Šv. Petro bazilikoje aukojo šv. Mišias už per pastaruosius metus mirusius kardinolus ir vyskupus. Kaune tą pačią valandą buvo aukojamos Vėlinių dieną mirusio vyskupo Romualdo Krikščiūno laidotuvių Mišios. Popiežius Mišių homilijoje paminėjo šešis per praėjusius 12 mėnesių mirusius kardinolus: japoną Siichi Shirayanagi, airį Cahal Brendan Daly, madagaskarietį Armand Gaetan Razafindratandra, čeką Thomaš Špidlik, vokietį Paul Augustin Mayer ir italą Luigi Poggi. Šventais Tėvas Mišių homilijoje kalbėjo: Prisimindami mirusius kardinolus ir vyskupus dėkojame Dievui už Bažnyčiai per juos suteiktas malones. Prieš mus ėjusieji tikėjimo keliu dabar miega ramybės miegu. Mūsų padėka yra malda, idant Viešpats juos priimtų į Rojaus palaimą. Už jų sielas aukojame šią Švč. Eucharistiją.

Jėzus, pokalbyje su Nikodemu, aiškino Kryžiaus, kaip išganymo, reikšmę nurodydamas, kad jis liudija ir begalinę Dievo meilę, ir viengimio Sūnaus paaukojimą. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“. Ši frazė, - kalbėjo popiežius, - yra viena svarbiausių visoje Evangelijoje. Subjektas yra pats Dievas Tėvas, kuris yra viso sukūrimo ir išganymo slėpinio pagrindas. Veiksmažodžiai „pamilo“ ir „atidavė“ ženklina ryžtingą ir neatšaukiamą veiksmą, kuriuo pažymimas radikalumas, kuriuo Dievas priartėjo prie žmogaus iš meilės, paaukodamas save, žengdamas per mūsų galutinės vienatvės slenkstį, iki mūsų visiško apleidimo bedugnės ir peržengdamas mirties duris. Objektas ir dieviškos meilės gavėjas yra pasaulis, t.y. visa žmonija. Tai frazė, kuri visiškai panaikina mintį tolimo ir žmogaus likimui svetimo Dievo, tačiau atskleidžia jo tikrąjį veidą: Jis atidavė savo Sūnų iš meilės, kad būtų žmogui artimas Dievas, kad galėtume pajusti jo buvimą, kad pas mus ateitų, atneštų savo meilę ir visus atgaivintų dieviška meile. Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir atiduotų savo gyvybę. Dievas nepiktnaudžiauja, o myli be galo. Jis nerodo savo visagalybės bausmėmis, o gailestingumu ir atleidimu. Visa tai suprasti reiškia įžengti į išganymo slėpinį: Jėzus atėjo gelbėti, o ne smerkti. Kryžiaus auka jis parodė Dievo meilės veidą. Tikėdami Jėzaus Kristaus padovanota begaline meile, mes žinome, kad net pati mažiausia meilės jėga yra didesnė už pačią didžiausią naikinančią jėgą ir kad ji gali perkeisti pasaulį. Tai tikėjimas, kuris mums leidžia turėti patikimą amžinojo gyvenimo ir kūno prisikėlimo viltį.

Keliaudami link dangiškosios Jeruzalės, - baigdamas sakė popiežius, - tyliai, su tvirta viltimi laukiame Viešpaties išganymo, stengdamiesi eiti gėrio keliais visą laiką atmindami, kad „čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd. 13,14). (sk)