XXXI eilinis sekmadienis

Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19,1-10).

PAS MUS ATEINANTIS DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas

Apie nuodėmę kalbėti sunku ir nepatogu, nes mes esame atsidūrę tarp mūsų pasąmonės vertinimo ir mus supančios kultūros.

Iš vienos pusės, mes visi turime savo šaknis praeityje, kai pernelyg gerai visiems buvo žinoma, kas yra nuodėmė. Deja, Dievo Įstatymas ir žmonių nuostatai palengva susimaišė ir savimi uždengė esminius dalykus. Dauguma to meto žmonių savo gyvenimą praleisdavo saugodamiesi, kad nenusidėtų, tačiau paklusdavo ne tiek Evangelijai, kiek visuomenės moralei. Jie nebuvo nusidėjėliai tiesiogine to žodžio prasme, nes pernelyg sunku būti tokiais superkritiškame ir kitaip besielgiančius smerkiančiame pasaulyje.

Šiandien gyvename laikais, kai nuodėmės sąvoka buvo ištrinta iš įstatymų leidėjų kalbos, visuomenės moralė tapo suvesta į minimumą, ir, negana to, visąlaik atsiranda „šviesuolių“, kurie tvirtina, kad nuodėmė apskritai yra šiuolaikinio žmogaus mąstysenai nepriimtinas terminas. Tai, kas yra teisinga ir neteisinga, sprendžia dauguma ar, veikiau, mažumos, turinčios informacijos monopolį, suformuota minia, o sąžinės balsas lengvai nutildomas. Būdami labai griežti ir nepermaldaujami „kitiems“, pradedant nuo politikų, pastaruoju metu apkaltinant ir Bažnyčią visais būtais ir nebūtais nusikaltimais, esame labai švelnūs, kai tenka vertinti savo pačių prasižengimus. Kur jau čia bekalbėsime apie nuodėmę!…

Šio sekmadienio liturgija mums atskleidžia tiesą apie nuodėmę ir apie tai, kaip nuodėmę vertina Dievas.

Dievas nemėgsta nuodėmės, jos nežino ir nepripažįsta. Nuodėmė yra pasipriešinimas Dievo kūrybai, Jo sukurtajam žmogui. Tai mūsų tamsioji pusė, kuri labai dažnai paima mumyse viršų, mažas siaubūnas, gimęs kartu su mumis ir lydintis per visą gyvenimą. Hebrajiškai žodis „nuodėmė“, reiškia: „nepataikyti į taikinį“, kaip tai atsitinka nepatyrusiam lankininkui. Taip yra ir su mumis visais, tik mes nesakome, kad esame nepatyrę, bet teisinamės, kad taikinys buvo per toli, lanko templė per mažai įtempta, kad mums besitaikant, mus kažkas išblaškė…

Nežiūrint tokio mūsų dvasinio vaikiškumo, Dievas žvelgia į mus, kaip į suaugusius, žvelgia su kantrybe ir meile. Mums reikia pamiršti menkadvasišką piktosios dvasios įkvėptą mintį, kad Dievas yra kraujo ištroškęs ir griežtas savo kūrinių teisėjas. Priešingai, kaip tvirtina nuostabus šio sekmadienio Mišių pirmasis skaitinys, Dievas myli savo kūrinius ir pakenčia nuodėmę, nes mano, kad mes galime iš jos išsivaduoti.

Mes užsispyrę laikome save vištomis, o Dievas mato mumyse aukštai pakylančius erelius.

Mes atkakliai mėginame būti nepasiekiamų pavyzdžių kopijomis, o Dievas mumyse mato unikalų savo kūrinį.

Mes nuo kitų slepiame savo trūkumus, o Dievas mato tik vertybes, kurias Jis davė mums.

Viskas yra taip nuostabu, kad net nuodėmė praranda savo slegiančią jėgą. Jei abejojame tuo, reiktų paklausti Zachiejų.

Zachiejų šiais laikais būtų galima pavadinti sėkmingu verslininku: jis sukaupė didelį turtą, pasinaudodamas okupantų romėnų suteikta teise rinkti mokesčius. Žinoma, jis kyšininkas, sukčius be jokių skrupulų, kuriam svarbūs tik savi pinigai, o visa kita, įskaitant ir kitų žmonių laimę, yra santykiniai dalykai. Tiesa, bendrapiliečiai jo bijo ir su juo skaitosi: pakaktų vieno jo žodžio, kad atsidurtum romėnų kareivių naguose!

Tačiau Zachiejus yra vienišas, nes turtas ir galia atima iš žmonių draugus ir džiaugsmą. Todėl, išgirdęs kalbant apie Galilėjietį iš Nazareto, kurį žmonės vadino gydytoju ir pranašu, Zachiejus susidomėjęs panoro pamatyti Jį, pats likdamas nepastebėtas.

Tačiau įvyko tai, ko muitininkų viršininkas negalėjo nė tikėtis: Mokytojas Jėzus praeidamas sustojo, pažvelgė į Zachiejų, nusišypsojo jam ir pakvietė kuo greičiau lipti žemyn. Reikia manyti, kad Zachiejaus galvoje tuo metu sukosi visas verpetas minčių: Iš kur Jėzus žino jo vardą? Ko nori iš jo? Gal jį sumaišė su kuo kitu? Visa tai nesvarbu: Zachiejus kuo greičiau lipa žemyn. Kodėl?

Zachiejus mato, kad Jėzus neteisia ir nesmerkia jo, nebijo anų ir šių laikų „padorių“ tikinčiųjų nuomonės, bet eina į jo namus ir ten apsistoja, atnešdamas išgelbėjimą. Zachiejus suglumęs: per dešimt minučių jo gyvenimas pasikeitė. Jis supranta, kad kaip tik jo, o ne kurio nors kito ieškojo Jėzus. Keisčiausia tai, kad Mokytojas neiškėlė jam jokių sąlygų, bet paprasčiausiai užėjo į užkietėjusio nusidėjėlio namus.

Tokio elgesio suglumintas Zachiejus viešai duoda pažadą, kuris jį sužlugdys materialiai (tik įsiklausykime: jis pažada atiduoti keturgubai tiek, kiek buvo paėmęs neteisingai!), tačiau visa tai jam neberūpi. Jis yra laisvas. Jis nebus vien tik pavalgęs, gerbiamas ir galingas. Jis, kurio anksčiau bijojosi ir nekentė, tapo Jėzaus mokiniu. Jis žino, kad yra mylimas…

Dievas pirmas eina ieškoti kiekvieno iš mūsų. Dievas kiekvieną myli ir neteisia. Dievo meilė pasiekia mus pirmiau, negu ateina mūsų atsivertimo valanda.

Jei Jėzus tą dieną būtų pasakęs: „Zachiejau, žinau, kad esi vagis, todėl jei atiduosi keturgubai tiek, kiek esi pavogęs, apsilankysiu tavo namuose“, Zachiejus tikrai būtų likęs medyje. Dievas ateina dar iki mūsų atsivertimo ir tik ragina tai padaryti, jis atleidžia mums dar tada, kai to neprašėme ir tas atleidimas mus atverčia. Išganymas yra nelauktas ir nuostabus kelias į mūsų atsivertimą.

Todėl nesvarbu, kas esame, kokį gyvenimo kelią nuėjome ir kiek nuodėmių nešiojamės širdyje. Nesvarbu net, jei mes tvirtiname, kad žvelgiame į praeinantį Mokytoją vien tik norėdami patenkinti savo smalsumą.

Svarbu tik viena: suvokti ,kad šiandien Jėzus nori įeiti į mūsų namus…