Massimo Introvigne apie Naujojo evangelizavimo tarybą – „nuo utopijos prie mokslo“

Italų sociologas ir istorikas Massimo Introvigne dar kartą trumpai apžvelgė popiežiaus Benedikto XVI laiško „Ubicumque et semper“ („visur ir visada“), kuris buvo paskelbtas 2010 metų spalio 12 dieną ir kuriuo buvo įsteigta Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba, pagrindines mintis.

Visų pirma, ką reiškia „naujasis“ evangelizavimas? Popiežius savo laiške primena, kad Bažnyčiai evangelizavimo misija nėra nauja – ji buvo norėta Viešpaties Jėzaus ir yra pačios Bažnyčios prigimties išraiška.

Tačiau nauji yra būdai, kuriais evangelizacija vyksta, reaguojant į vis naujas ir kitokias istorines aplinkybes. Panašiai ir mūsų laikmetis turi savo paskirus bruožus – senų krikščioniškų visuomenių ir kultūrų, kadaise persismelkusių Evangelija, nutolimą nuo tikėjimo.

Popiežius užsimena apie komplikuotas diskusijas apie sekuliarizaciją, kurią socialiniai mokslai interpretuoja įvairiai, ir tvirtina, jog pastarųjų dešimtmečių socialiniai pokyčiai, nors jų šaknys siekia giliau, pakeitė mūsų pasaulio suvokimą. Tiksliau sakant, nulėmė sakralumo jausmo praradimą, suabejojimą tokiais pamatais kaip tikėjimas į Dievą Kūrėją, subyrėjimą vieningo fundamentalių žmogaus patirčių – gimimo, mirties, šeimos – supratimą. Ir nors iš pradžių tai atrodė esąs išsilaisvinimas, netrukus buvo įsisąmoninta vidinė dykuma, likusi ten, kur žmogus, norėdamas vienas pats nulemti savo prigimtį ir likimą, pašalino tai, kas yra visų dalykų pagrindas.

Kaip primena pats Benediktas XVI, šios pastabos apie sekuliarizaciją nėra naujos. Apie tai rašyta Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, popiežiaus Pauliaus VI apaštaliniame paraginime „Evangelii nuntiandi“ (1975), o Jono Pauliaus II didelės apimties mokyme sekuliarizacijos ir naujosios evangelizacijos tema yra viena iš pagrindinių. Benediktas XVI cituoja ilgą Jono Pauliaus II posinodinio paraginimo „Christifideles laici“ (1988) ištrauką. Be sekuliarizmo ir religinio abejingumo konstatavimo, šioje ištraukoje priduriama, jog visuomenių krikščionišką audinį bus galima atnaujinti su sąlyga, kad bus atnaujintas pačių bažnytinių bendruomenių krikščioniškas audinys.

Jei sekuliarizacijai popiežius Benediktas XVI nori priešpastatyti naująjį evangelizavimą, tai nereiškia jog norima ar įmanoma sukurti vieną formulę visiems atvejams, visoms situacijoms. Toje pat Europoje visuomenės yra labai skirtingos. Jei vienose tikėjimas pasižymi gyvybingumu, tai kitose tikėjimo šviesa spindi mažose bendruomenėse, o kai kurie regionai visai nukrikščionėję. Visiems šiems atvejams reikia skirtingų, su profesionalumu parengtų sprendimų – būtent jų parengimas ir siūlymas bus Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos užduotis, nepakeičiant vyskupijų, tačiau joms padedant.

Būtų galima perfrazuoti, rašo Massimo Introvigne, tai, ką didysis Bažnyčios priešas Frydrichas Engelsas tvirtino apie socializmą: naujasis evangelizavimas iš utopijos turi tapti mokslu. Tačiau neužmirštant, jog evangelizavimas pirmiausia nėra technika. Jo šerdyje nėra etinis apsisprendimas, kokia nors didi idėja, tačiau susitikimas su Jėzaus Kristaus asmeniu ir iš šio susitikimo atsiveriantis naujas gyvenimo horizontas, nauja kryptis. Todėl evangelizavimas nėra žmogiškos plėtros projektas, tačiau troškimas dalintis neįkainojama Dievo dovana. (rk)