2010 metų spalio 27 dienos rytą, eidamas 102-uosius metus, mirė Šiluvos parapijos
altaristas monsinjoras jubiliatas Eduardas Simaška (1909–1936–2010).
Eduardas
Simaška gimė 1909 metų liepos 22 dieną (naujuoju stiliumi rugpjūčio 4 dieną) Pasusienio
kaime, Kavarsko valsčiuje, Ukmergės apskrityje, kur būsimojo kunigo tėvai turėjo ūkį.
Eduardas šeimoje buvo trečias vaikas iš penkių. Jo vyresnysis brolis Vladas anksčiau
už Eduardą tapo kunigu ir taip pat prieš jį gyveno Šiluvoje, o jaunesnysis brolis
dirbo zakristijonu. Seserys visuomet irgi buvo labai artimos savo broliams. Iš namų
visi vaikai išsinešė didelę meilę Bažnyčiai ir tarnavo Dievui visu savo gyvenimu.
1922
metais Eduardas Simaška baigė Vaišviliškių pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Anykščių
progimnazijoje ir ją baigė 1926 metais, bei Ukmergės gimnazijoje. 1926 metais, baigęs
gimnaziją, jis įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1936 metais buvo įšventintas kunigu.
Po seminarijos baigimo kunigas Eduardas dar metus studijavo Teologijos fakultete ir
gavo teologijos licenciato laipsnį.
Baigęs studijas kunigas Eduardas Simaška
1937–1938 metais darbavosi Kauno M. V. J. Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru, 1938–1939
metais dirbo Kauno arkivyskupijos kurijos notaru, 1939–1940 metais buvo Kauno IV gimnazijos
kapelionu, 1940–1941 metais Kavarsko parapijos vikaru, 1941–1944 metais Ukmergės gimnazijos
kapelionu, 1944–1945 metais buvo Šalkavos koplyčios (Ukmergės parapija) rektoriumi,
o 1945 metais buvo perkeltas į Lygumus (Pakruojo rajonas) vikaru.
1946 metų
birželio 14 dieną kunigą Eduardą Simašką suėmė sovietinis saugumas, kaip ir daugumą
suimtųjų tais metais, apkaltindamas antisovietine veikla. Eduardas Simaška buvo nuteistas
dešimties metų lagerio bausme, penkeriems metams atimant pilietines teises. Bausmę
kunigas Eduardas atliko Komi autonominėje srityje Intos anglių kasyklose.
1956
metais kunigas Eduardas Simaška grįžo į Lietuvą, tačiau saugumas neleido jo skirti
klebono pareigoms. 1956–1958 metais jis darbavosi Šiaulių Šv. Jurgio parapijoje altaristo-vikaro
pareigose, 1958–1965 metais ėjo Gruzdžių parapijos vikaro pareigas. Per tuos metus
jis ne kartą buvo skiriamas laikinai pavaduoti vienos ar kitos parapijos išvykusį
kleboną, tačiau savarankiškai vadovauti parapijai neturėjo galimybės. 1965–1967 metais
dirbo Viduklės parapijos vikaru, kol galiausiai, sulaukęs jau 58 metų amžiaus, pirmą
kartą buvo paskirtas klebono pareigoms nedidelėje Šimkaičių parapijoje Jurbarko rajone,
kur darbavosi trejus metus. 1970 metais perkeltas Skarulių parapijos klebonu, dar
po septynerių metų – Deltuvos parapijos klebonu. 1986 metais jo paties prašymu buvo
paskirtas Šiluvos parapijos altaristu ir gyveno čia iki mirties, ypatingą dėmesį skirdamas
Apsireiškimo koplyčioje besilankantiems maldininkams. Už ištikimą kunigišką tarnystę
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II 1990 metų lapkričio 14 dieną kunigą Eduardą Simašką
paskyrė savo kapelionu – monsinjoru. Šiluvoje monsinjoras Eduardas Simaška 1993 metų
rugsėjo 7 dieną priėmė ir popiežių Joną Paulių II, jam lankantis Lietuvoje apaštalinės
kelionės metu.
Žvelgiant į monsinjoro Eduardo Simaškos gyvenimo kelią, susidaro
įspūdis, kad jam labai dažnai teko keisti parapijas, ir taip iš tiesų buvo, tik paskutinė
žemiškojo gyvenimo stotelė Šiluvoje buvo ilgesnė. Vis dėlto, net ir būdamas Šiluvoje,
sulaukęs jau garbingo amžiaus, kiek galėdamas rūpinosi patarnauti tikintiesiems, ypač
klausykloje, guosdamas ir stiprindamas žmones jų gyvenimo kelyje. Jo asmens byloje
yra daug tikinčiųjų prašymų, kuriais šie kreipdavosi į vyskupijos valdytojus, prašydami
iškeliamą kunigą Eduardą Simašką dar ilgiau palikti jų parapijoje. Jo ramus ir kilnus
būdas padėdavo rasti kelią į visų širdis. Kunigai jį prisimins kaip nuoširdų draugą
ir patarėją, kaip kunigiško gyvenimo pavyzdį. Monsinjorui Eduardui Simaškai visų pirma
rūpėjo Dievo garbė ir žmonių tikėjimas. Dėl šių dalykų jis visuomet buvo pasirengęs
atsisakyti ir savęs.
Monsinjoro Eduardo Simaškos palaikai pašarvoti Šiluvos
bazilikoje. Laidotuvių šv. Mišios bus aukojamos 2010 metų spalio 29 dieną, penktadienį,
12 valandą, po jų – laidotuvės Šiluvos bazilikos šventoriuje.
Atlygink, Viešpatie,
savo ištikimam tarnui amžinąja laime!