Trisdešimtas eilinis sekmadienis

Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: „Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. (Lk 18,9-14)

VIETA ŠIRDYJE, Mons. Adolfas Grušas

Malda iš tikrųjų yra mūsų tikėjimo išraiška. Melsdamiesi mes parodome, jog tikime, kad Dievas nėra vienas iš pasaulio tvarkos sudarytojų, kurį būtų galima sugundyti padaryti ką nors mūsų naudai. Dievas nėra galiūnas, pasiduodantis silpnumo akimirkai, paperkamas teisėjas, kurį galima įtikinti savo teisumu, ar biurokratas, kuriam mus kas nors gali rekomenduoti, bet Tėvas, kuris pats geriau už mus žino, ko mums reikia.
Kita vertus, jei kasdien nerasime kad ir nedaug laiko maldai bei vidiniam susikaupimui, nesugebėsime išlaikyti ir tikėjimo.…

Šiandien Jėzus primena mums, kad, jei, kaip atrodo, mūsų malda kartais lieka bevaisė, gali reikšti, jog mums paprasčiausiai pritrūko atkaklumo ir ištvermės maldoje, o gal ir paties tikėjimo. Norėdamas tai geriau paaiškinti savo klausytojams Viešpats papasakojo palyginimą apie fariziejų ir muitininką.

Fariziejai buvo pamaldūs tikėjimo saugotojai, besistengiantys elgtis kitaip, negu tai darė atsipalaidavusi Izraelio tautos dauguma. Jie skrupulingai vykdė net pačius menkiausius Įstatyme randamus reikalavimus, todėl visas fariziejaus maldoje Dievui pateikiamas nuopelnų sąrašas atitinka tikrovę: ne norėdamas pasirodyti, bet vedamas uolumo tikėjimui fariziejus moka dešimtinę ne tik nuo savo pajamų, kaip visi žmonės, bet taip pat nuo visko, ką įsigyja. Kiekvienas geras klebonas norėtų, kad tarp jo parapijiečių būtų bent vienas kitas toks fariziejus: parapijos kasa prisipildytų gana greitai!

Iš kur tada kyla fariziejaus problemos?

Jėzus viską paaiškina paprastai: fariziejus yra tiek perpildytas savo spindinčio teisumo, taip ryškiai suvokia savo šaunumą ir jame yra tiek dvasinio išdidaus bei egoistiško aš, kad Dievui nebelieka net mažiausios vietelės. Dar blogiau: vietoje to, kad mėgintų palyginti save su nuostabiu Dievo planu, kuriame skirta vietos ir jam, fariziejus lygina save su tuo, kuris, jo nuomone, yra blogesnis už jį - su muitininku, stovinčiu šventyklos prieangyje. Fariziejaus nuomone tokiam nusidėjėliui apskritai nereikėjo duoti galimybės įžengti į šią šventą vietą!

Kaip tik čia ir slypi klausimo esmė. Būna, kad mes tikrai nuoširdžiai ieškome Dievo, trokštame Jį kuo geriau pažinti, tapti Jo mokiniais, bet niekaip neįstengiame savo sieloje sukurti vidinės erdvės, kurioje Dievas galėtų pasireikšti. Mūsų galva ir širdis nuolat perpildytos įvairių rūpesčių, troškimų, minčių taip, kad laiko Dievui lyg ir nebelieka…

Taip pat būna, kad po kokios nors nuostabios patirties, sakykime, maldingos kelionės, rekolekcijų pajuntame Dievo buvimą, tačiau, grįžę į namus, vėl pripildome savo širdį šio pasaulio rūpesčiais…

Iš tiesų tai nėra vien tik išdidumas, kurį fariziejui dažnai mėgsta priskirti Biblijos komentatoriai. Tai daugiau vidinis sąmyšis, gyvenimas, niekaip nepajėgiantis išsiveržti iš savotiškos juodosios skylės.

Todėl drįsčiau duoti vieną patarimą.

Jei mums nepavyksta per dieną rasti bent ketvirčio valandos vidiniam poilsiui, kai nutildome savo mintis, išjungiame radiją, televizorių, ir įsiklausome į savo širdies tylą, turime susitaikyti su tuo, kad vietos Dievui savyje taip niekada ir nesurasime. Didžiausia mūsų problema ir yra ta, kad neturime laisvos vietos širdyje.

Tuo tarpu muitininko širdyje tokios tuštumos yra labai daug.

Nesąžiningai uždirbti pinigai, bendrapiliečių neapykanta jam, kaip kolaborantui, jausmas, kad pražudė savo gyvenimą, sukuria jo širdyje begalinę tuštumą, kurią tik vienas Dievas tegali užpildyti. Suvokdamas savo ribotumą muitininkas visą jį patiki Dievui, nuoširdžiai melsdamas atleidimo, ir iš tiesų gauna tai, ko prašo. Jėzus aiškiai pasako: „Šitas nuėjo į savo namus nuteisintas“…

Būna mokinių, kurie savo pašaukimą išgyvena išdidžiai, kupini savojo aš, įsitikinę, kad gali visiems kitiems į akis sviesti skaudžią tiesą apie jų menkumą. Būna ir tokių, kurie visą savo gyvenimą nusižeminę ieško Dievo artumo, trokšta Jo klausytis ir suprasti, nors žino, kad jau yra su Juo. Skirtumas tarp jų tėra vienas: antrieji randa savyje vietos ir Viešpačiui.

Šio sekmadienio palyginimu Išganytojas dar kartą ragina mus, Jo mokinius, gyventi tikrą, nuoširdų, tikėjimu paženklintą gyvenimą, neapsimetinėjant geresniais, tobulesniais, nepuolant į paniką, kad mus supa toks blogas pasaulis. Dievui reikalingi ne šaunūs vaikinai, prisiartinantys prie Jo tik tam, kad Dievas juos draugiškai paplekšnotų per petį, bet vaikai, laimingi, kad gali būti su tėvu, nežiūrint jų kartais ir dramatiško bei skaudaus atvirumo.

Tik būdami tokiais mes galime patirti tai, kas buvo suteikta besimeldžiančiam muitininkui: širdies atsivertimą…