Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Elžbietą Vengrę santrauka.

Prieš pranešimą apie naujų kardinolų skyrimą, trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Benediktas XVI skaitė katechezė apie didžiąsias krikščiones ir šį kartą pristatė tryliktojo amžiaus šventąją Elžbietą Vengrę.

Būsima šventoji gimė 1207 metais turtingo ir galingo Vengrijos karaliaus Andriejaus II šeimoje. Laiminga ir nerūpestinga vaikystė truko neilgai, nes to meto papročiu tėvo sprendimu vos kelerių metų ji tapo būsimojo Tiuringijos kunigaikščio sužadėtine. Po iškilmingų sužadėtuvių Wartburgo pilyje, jos būsimas vyras Tiuringijos kunigaikščio sūnus Liudvikas mokėsi karybos ir valstybės valdymo, o Elžbieta su dvariškėmis mokėsi vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbų, muzikos ir rankdarbių. Nors Liudviko ir Elžbietos sužadėtuvės buvo Vengrijos ir Tiuringijos politinių ryšių stiprinimo priemonė, tačiau artimiau susipažinę ir susidraugavę jiedu vienas kita nuoširdžiai karštai pamilo. Mirus tėvui, aštuoniolikmetis Liudvikas ėmė valdyti Tiuringiją. Kunigaikštiene tapusi Elžbieta greit ėmė garsėti dosnia labdara ir asmeninio gyvenimo santūrumu. Netgi ir jų vestuvių pokylis buvo labai kuklus, o puotai numatyti pinigai buvo skirti vargšams šelpti. Elžbieta skaudžiai sielojosi matydami milžinišką prarają, skiriančią dvaro gyvenimą ir varguomenės skurdą. Vieną kartą kunigaikščio motina aptiko Elžbietą bažnyčioje gulinčią ant grindų priešais kryžių ir prie kryžiaus padėtą josios vainiką. Subarta dėl tokio su dvaro papročiais nesuderinamo nusižeminimo, jinai atsakė: „Kaipgi aš, varganas kūrinys, galiu dėvėti žemiškosios šlovės vainiką, kai matau mano Viešpatį erškėčiais vainikuotą?“. Nors ne visi pritarė tokiam kunigaikštienės asketizmui, tvirta atrama jai buvo josios vyras kunigaikštis Liudvikas, pritariantis savo žmonos mintims, besidžiaugiantis josios nepaprastus maldingumu ir remiantis jos vykdomus artimo meilės darbus.

Didelės dvasinės paramos Elžbieta ir Liudvikas sulaukdavo iš Tiuringijoje 1222 įsikūrusių pranciškonų. Dvasios vadovu Elžbieta pasirinko brolį Rudigerį. Kai jis papasakojo apie Pranciškaus Asyžiečio atsivertimą, Elžbieta dar tvirčiau pasiryžo siekti krikščioniško tobulumo.

Labai rimti išbandymai prislėgė Elžbietą 1227 metais. Kunigaikštis Liudvikas išsirengė į imperatoriaus Frydricho II surengtą kryžiaus žygį, tačiau mirė nepasiekęs Šventosios Žemės, pakirstas epidemijos uoste pietų Italijoje. Elžbieta pasitraukė iš viešumos ir užsisklendė gedule. Greit sulaukė dar vieno smūgio: valdžią Tiuringijoje paėmė mirusio kunigaikščio brolis, o našlę kunigaikštienę Elžbietą išvarė iš Wartburgo dvaro. Tačiau būsima šventoji dėl to nesisielojo. Keliavo iš kaimo į kaimą, slaugė ligonius, duoną užsidirbo siūdama ir megzdama. Vis dėto giminaičiai greit pasirūpino kunigaikštiene; ji buvo apgyvendinta Marburgo pilyje. 1231 metais Elžbieta mirė. Paskutinius trejus gyvenimo metus beveik ištisai praleido slaugydama ligonius ir vargšus savo pačios įsteigtoje ligoninėje. Garsas apie jos šventumą taip greit sklido, kad vos ketveriems metams praėjus nuo mirties popiežius Grigalius IX paskelbė Elžbietą šventąją ir josios garbei Marburge buvo pastatyta bažnyčia. (jm)