Samir Khalil Samir. Benedikto XVI Artimieji Rytai

Žinių agentūra „Asianews“ paskelbė Libane gyvenančio jėzuito kunigo Samir Khalil Samir, žinomo islamologo komentarą „Benedikto XVI Artimieji Rytai“ apie Vyskupų Sinodo Artimiesiems Rytams temas, atsispiriant nuo popiežiaus Benedikto XVI homilijos, pasakytos per Sinodo atidarymo iškilmingas šventąsias Mišias.

Homilijoje popiežius pabrėžė Artimųjų Rytų Bažnyčių apaštališkumą. Šių Bažnyčių bendruomenės tikėjimą gavo ne iš Romos atvykusių misionierių, bet iš pačių apaštalų. Šių bendruomenių gimimas susijęs su pačios Bažnyčios gimimu. Antai, Antiochijoje, kaip pasakojama Apaštalų darbuose (Apd 11,26), Jėzaus mokiniai pirmą syki pavadinti „krikščionimis“. Aleksandrijos bendruomenė saugo čia nukankinto Morkaus Evangelisto atminimą. Šių bendruomenių senumas ir tęstinumas yra svarbi dvasinė jėga. Jei jos dingtų, tai būtų praradimas visai krikščionijai.

Benediktas XVI homilijoje kalbėjo, jog Artimuosiuose Rytuose viena Kristaus Bažnyčia pasireiškia per įvairias liturgines, dvasines, teologines tradicijas.

Šis tradicijų pliuralizmas, pasak t. Samir, yra Bažnyčios turtas ir paveldas. Iš kitos pusės, yra rizika suabsoliutinti savo skirtingumą ir mažinti Bažnyčios vienybę. Katalikiškos Rytų Bažnyčios turi net septynis patriarchus, septynias skirtingas liturgines tradicijas. Dogmatiškai jų tikėjimas yra vienas, bet teologijų yra daug. Pavyzdžiui egzegezės srityje gyvuoja dvi didelės mokyklos: Aleksandrijos, kuri yra labiau alegorinė ir mistinė, ir Antiochijos, kuri yra labiau literatūrinė ir gramatinė.

Kultūrinis Artimųjų Rytų skirtingumas yra didelis paveldas, tačiau taip pat potencialių teologinių ir politinių konfliktų faktorius. Didžiavimasis savo savitumu yra pozityvus, bet jei perdėtas, gali neigiamai veikti vienybę.

Vienybės klausimas yra glaudžiai susietas su Šventuoju Sostu. Anot t. Samir, kai kuriems Artimųjų Rytų vyskupams atrodo, kad Roma pernelyg kišasi į jų reikalus. Kiti, priešingai, pabrėžia, jog vienos galvos buvimas virš visų yra tvarkos ir problemų sprendimo garantas. Tačiau visi pabrėžia savo savitumą.

O popiežius aiškiai akcentavo, jog jei nėra vienybės, nėra liudijimo. Liudijimas kyla iš vienybės. Pasak Jėzaus žodžių, „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Jei kiekvienas pernelyg pabrėš savo išskirtinumą, tai gali vesti link skilimo ar link kitų užmiršimo vardan savo kultūros išsaugojimo.

Iš kitos pusės, sveikos pusiausvyros atradimas galėtų būti reikšmingas ortodoksų pasauliui. Jei ortodoksai įsitikintų, kad katalikybė yra išgyvenama įvairiais būdais ir pozityviai, galėtų ryžtingiau siekti vienybės. Ir priešingai, jei vienybė bus suvokiama ir įgyvendinama biurokratiškai, tai juos atstums.

Popiežius taip pat užsiminė apie Artimųjų Rytų Bažnyčių tikinčiuosius, kurie gyvena diasporoje, įvairiuose pasaulio kraštuose. Tarp kitų temų ir problemų, t. Samir iškėlė jurisdikcijos klausimą. Kieno jurisdikcijai priklauso, pavyzdžiui, Europoje gyvenantys Rytų Bažnyčių tikintieji? Vietos vyskupo ar toli esančių Rytų Bažnyčių ganytojų? Yra ir specifinių problemų. Pavyzdžiui, rytų Bažnyčių kunigai gali tuoktis. Tačiau Europoje vyskupai nėra linkę jiems leisti veikti, nes nori išvengti sumaišties.

Remdamasis popiežiaus žodžiais, t. Samir pabrėžė išganymo ir misijų aspektą. Išganymas, išgelbėjimas, priminė Benediktas XVI, gaunamas per istorinį tarpininkavimą. Išgelbėjimas yra Kristus, kurio atėjimas paruoštas ir paskelbtas istorinio Izraelio, o vėliau „dvasinio Izraelio“ – Bažnyčios. Todėl Bažnyčia nors ir ne absoliuti, yra nepakeičiama. Atsiliepiant į Dievo kvietimą, siekiant išganymo tampama bažnytinės bendruomenės nariu.

Šie dalykai yra svarbūs Artimuosiuose Rytuose. Viena vertus, čia daug kur socialiai ir politiškai neįmanoma skelbti Evangeliją, nes kai kuriuose musulmonų daugumos kraštuose tai uždrausta įstatymais. Dėl tos pačios priežasties net ir tie, kurie norėtų tapti krikščionimis, to negali oficialiai padaryt. Trečia, kai kada patys krikščionys nenori krikštyti, manydami, kad pagal Vatikano II Susirinkimo mokymą išganymas yra pasiekiamas kiekvienos religijos viduje ir todėl krikštas nebereikalingas. Tačiau popiežius šią klaidingą sampratą koregavo – išganymo duris atidarė Kristus.

Rytų Bažnyčios, rašo t. Samir, yra praradusios misijų jausmą, tiksliau sakant, jį iškeitusios į išgyvenimą, į savo kultūrų ir savitumų išsaugojimą, išleisdamos iš akių didesnius dalykus.

Galiausiai popiežius homilijoje kalbėjo apie „žemę“, pridurdamas, jog krikščionims jų „žemė“ nėra šiame pasaulyje. Krikščionių tėvynė yra dvasinė.

„Žemė“ Artimuosiuose Rytuose yra svarbi ne tik teologiškai, bet ir politiškai. Kiekvienas jos, neretai su ginklu rankose, reikalauja sau – žydai, musulmonai. Krikščionims Šventoji Žemė, Jeruzalė taip pat labai svarbios, nes čia Jėzus gyveno ir mokė. Tačiau popiežius primena – krikščionims „žemė“ yra dvasinė sąvoka. Krikščionys neturi reikalauti Šventosios Žemės sau. Žinoma, paprašyti laisvo priėjimo prie svarbių krikščionybės istorijai vietų yra kitas dalykas. (rk)