Arkivyskupas Fisichella apie Popiežiškąją naujosios evangelizacijos tarybą
Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ trečiadienio, spalio 13 dienos laidoje,
paskelbtas arkivyskupo Rino Fisichella komentaras apie Popiežiškąją naujosios evangelizacijos
tarybą. Tos pačios dienos dienraštyje buvo publikuotas popiežiaus Benedikto XVI Motu
Proprio „Ubicumque et semper“, kuriuo naujoji Taryba buvo įsteigta. Arkivyskupas Fisichella,
buvęs Laterano Popiežiškojo universiteto rektorius, paskirtas pirmuoju Tarybos pirmininku.
Pasak arkivyskupo, Jėzaus žodžiai mokiniams, jog jie yra šiame pasaulyje,
tačiau nėra šio pasaulio, visada buvo interpretuojami, jog krikščionys turi dalyvauti
pasaulio įvykiuose, nors ir žinodami, jog galutinis tikslas, suteikiantis šiems įvykiams
pilną prasmę, yra už pačios istorijos ribų.
Popiežiškosios naujosios evangelizacijos
tarybos įsteigimas yra pranašiškas ir realistinis žingsnis, nes įvardijama tai, kas
Bažnyčios laukia ateityje. Gyvename laikmečiu, kada baigiasi viena žmonijos istorijos
fazė ir prasideda kita, pasižyminti daugybe pozityvių elementų, bet taip pat nutolimu
nuo tikėjimo, religiniu abejingumu, kurį galima pavadint praktinio ateizmo prielaida.
Iš kitos pusės, pamatinių tikėjimo turinių nežinojimas neišvengiamai nulemia tokį
elgesį ir tokius moralinius sprendimus, kurie nesuderinami su tikėjimo esme.
Popiežiškosios
naujosios evangelizacijos tarybos įsteigimas nėra netikėtas, spontaniškas veiksmas,
tačiau paskutinis konkretus žingsnis, kurį, sekdamas Vatikano II Susirinkimo ir savo
pirmtakų įžvalgomis, žengė popiežius Benediktas XVI, ieškant atsakymo į klausimą:
kaip Bažnyčiai atnaujinti savo skelbimą tarp tų pakrikštytųjų, kurie nebesuvokia priklausymo
krikščioniškai bendruomenei prasmingumo, kurie tapo nūdienos subjektyvizmo aukomis
užsidarydami individualizme, be visuomeninės ir socialinės atsakomybės.
Ypač
tradiciškai krikščioniškų kraštų Bažnyčioms reikia šuolio, kad atitiktų dabartinės
situacijos poreikius. O šiam šuoliui reikia atnaujintos misijų dvasios.
„Naujoji
evangelizacija“ nereiškia vienos formulės visoms situacijoms. Tai kur kas daugiau:
išvystyti stiprią viziją ir ja paremtą sielovadinę veiklą, gerbiant skirtingas tradicijas,
senų krikščioniškų kraštų Bažnyčių savitumą.
„Naujoji evangelizacija“ nepasieks
tikslų, jei liks abstrakti formulė. Priešingai, ji turi būti užpildyta stipriais teologiniais
ir sielovadiniais turiniais. Šiame darbe, pasak arkivyskupo Fisichella, reikės patikrinti
daugybę iniciatyvų, kurių ėmėsi pavieniai vyskupai, pavienės Bažnyčios ar vyskupų
konferencijos. (rk)