27 eilinis sekmadienis

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų. Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“. (Lk 17, 5-10)
PALAIMINGAS PASITIKĖJIMAS, mons Adolfas Grušas:
Visi gerai žinome, kad išgyvename sunkius laikus…
Ekonominės problemos tikrai didelės ir, tiesą sakant, jų galo vis dar nesimato. Mes priklausome kartai, kuri nežino, ar pakaks visų įmokų, kad galiausiai galėtume tikėtis gauti bent kokią pensiją. Žmonės ieško laimės kitur, dažnai pamiršdami tai, kas juos sieja su savo gimtine. Netgi pats žodis „gimtinė“ dažnai jau nebeturi tos pačios reikšmės, kaip anksčiau.
Nesiliauja politiniai spektakliai. Net nesigilinant į tai, kas vyksta toje aplinkoje, su kartėliu tektų pripažinti, kad jau pasiekta apgavysčių ir apsimetimo riba, o siekiant naudos paminami bet kokie etikos principai. Svarbu lieka tik viena: gauti kuo daugiau balsų ir toliau likti valdžioje.
Netgi ir Bažnyčioje tikintieji kartais jaučiasi esą įsprausti į kampą, kai puolama tai, kuo jie tiki, kai niekinamas tikėjimas. Palengva įvairiais būdais žmonėms teigiama mintis, kad visos religijos daugiau ar mažiau pasižymi fanatiškumu, kad kiekviena institucija, tame tarpe ir Bažnyčia, egzistuoja tik todėl, kad nori išsaugoti savo privilegijas. Vos ne kiekvieną dieną skaitome spaudoje pasirodančius straipsnius, kuriuose puolami ir kritikuojami kunigai, vyskupai ar popiežius, jiems primetant tai, kad jie neketina derintis prie svetimų tikėjimui normų, viešpataujančių šiuolaikiniame pasaulyje. Galiausiai susidūrėme su skandalais pačioje Bažnyčioje, apie kuriuos Šventasis Tėvas yra pasakęs, kad tai yra pats didžiausias išmėginimas, kurį Bažnyčia turi pakelti nuo pat pirmųjų kankinių laikų. Tai mūsų pačių kaltė, kuri irgi pasaulyje skatina antipatiją tikėjimui.
Netiesa, kad atsisakius Dievo netikima niekuo,- atvirkščiai: tada tikima bet kuo.
Bažnyčia yra kviečiama išgyventi šį laikmetį, nepasiduodama pagundai atsakyti tais pačiais žodžiais ar tokiu pat būdu, kuriuo yra puolama. Girdėdami perdėtus kaltinimus Bažnyčiai, mes ir toliau turime kalbėti pasauliui apie Kristų, pasitikėdami savo Mokytoju, kuris niekada neapleido savo sekėjų netgi tuomet, kai patys tikintieji po gabalėlį griovė pasitikėjimą Bažnyčia.
Kaip tik todėl mums toks svarbus Evangelijoje girdimas apaštalų prašymas, kurį norėtume pasisavinti ir mes: „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą“.
Šio sekmadienio Mišių skaitiniai mums kalba apie nusivylimą, drąsos netekimą, suabejojimą savo jėgomis, tačiau visuose juose slypi Viešpaties kvietimas pasitikėti Juo. Dievo Žodis sako mums: tikėkite ir pasitikėkite Dievu, o ne savo tariamu susikurtu teisumu.
Tikėjimas yra sąmoningas ir protingas pasirinkimas prisiglausti glėbyje to, kuris tave myli, panašiai, kaip vaikas glaudžiasi prie savo mylimo tėvo. Kalbant apie mus tai nereiškia tikėjimo nesuvokiamomis paslaptimis, aklo sekimo dievybės nurodymais ar nusilenkimo priešiškai ir nesuprantamai valiai galybės, kuria esame verčiami tikėti. Šventasis Raštas mums kalba apie Dievą, kuris yra vertas pasitikėjimo, Dievą, kuris su savo tauta keliavo per dykumą, Dievą, kuris apšvietė klajoklių tautą savo šviesa, padarydamas ją vilties tauta. Dievas apšvietė Izraelio valdovus, Jis žmones iš ganyklų ir laukų kvietė tapti savo pranašais, o galiausiai pats tapo žmogumi, prisiimdamas žmogiškąjį trapumą, nuovargį, pavojus ir apsisprendimą, kad mes tikrai matytume, kuo galime pasitikėti.
Dievas milijonus kartų parodė žmogui, kaip jį myli, todėl atsakydamas į apaštalų prašymą, kviečia juos pasitikėti ir išlaikyti savo tikėjimą, nors šis būtų ir mažesnis už garstyčios grūdelį. Tas apaštalų tikėjimas iš tiesų išaugo, tapdamas milžinišku medžiu, kurio šešėlyje glaudžiamės mes, baugštūs trečiojo tūkstantmečio mokiniai…
Šis Viešpaties kvietimas yra skirtas ir mums, tačiau savo pasitikėjimą Dievu turime parodyti iš tiesų, be jokio apsimetinėjimo.
Pažįstu žmonių, kurie skęsdami šaukiasi Dievo, tačiau pasitiki tik savo žodžiais, bet niekaip nesiryžta plaukti į krantą…
Ne kartą mūsų gyvenimas yra neramus ir pilnas abejonių, tačiau mes niekaip neįstengiame nuo tų blogybių atsiplėšti ir vien tik šaukiamės Dievo, tačiau, nešalindami blogio priežasties, neleidžiame Jam veikti ir mus išgelbėti. Taip, mes šaukiamės Dievo pagalbos, tačiau nurodydami Jam, kaip Jis privalo mus gelbėti.
Norėdami būti tikrais Jėzaus mokiniais mes turime visą savo gyvenimą ir savo valią atiduoti į Mokytojo rankas, tačiau padaryti tai rimtai, iš tikrųjų. Išganytojas nori mūsų širdžiai suteikti giedrą ir ramybę, kad galėtume per šią žemę keliauti, neslegiami blogio naštos, bet reikia sugebėti to atsisakyti.
O visa kita padarys Jis…