Spalio 1-oji – Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena

Penktadienį, spalio 1 dieną, Jungtinių Tautų Organizacijos kalendoriuje buvo minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena, įsteigta prieš 20 metų. Ja norima atkreipti dėmesį į pagyvenusius žmones, į jų vertę ir į jų rūpesčius.

Daugelyje kultūrų, tiek praeities, tiek šiandienos, pagyvenę žmonės yra gerbiami kaip pažinimo ir išminties turėtojai. Kaip sako viena Sudano patarlė, „jaunas žmogus eina greičiau už pagyvenusį, tačiau pagyvenęs žino kelią“. Neretai pagyvenę žmonės turi reikšmingą vaidmenį šeimos branduolyje ir įvairių gyvenimo sunkumų bei problemų sprendime.

Katalikų Bažnyčia daug dėmesio skiria seniems žmonėms, ne tik karitatyvinėse institucijose, bet taip pat gindama senatvės vertę ir prasmę, kontrastuodama šiandien neretai sutinkamam visiškai neigiamam požiūriui į senatvę ir jos nuvertinimui, išaukštinant materialiai išmatuojamą produktyvumą. Dėl tokio požiūrio senyvi žmonės paliekami likimo valiai, laikomi nereikalingais ir nebegali duoti to, ką turi - davimo dovanai, patirties, atminties, pilnatviškos gyvenimo vizijos, visų tų dalykų, kurie mūsų visuomenę galėtų padaryti humaniškesne. Pagarbą žilagalviams rodo daugybė Šventojo Rašto epizodų.

Apie senatvę labai asmeniškai kalbėjo tiek Jonas Paulius II, tiek, visai neseniai, Benediktas XVI. 1999 metų spalio 1-ąją Jonas Paulius II paskelbė „laišką pagyvenusiems žmonėms“, į kuriuos pats kreipiasi kaip „senyvas“ žmogus. Laiške popiežius primena, kad krikščionims teisinga perspektyva gyvenimui įvertinti yra amžinybė. Kiekvienas gyvenimo etapas – reikšmingas pasirengimas amžinybei. Senyvam amžiui taip pat skirtas savitas vaidmuo, besitęsiant brendimo amžinybės link procesui.

Panašiai kalbėjo Benediktas XVI, savo vizito Jungtinėje Karalystėje metu apsilankęs senelių namuose. „Atvykau pas jus ne tik kaip tėvas, - sakė popiežius, - bet ypač kaip brolis, kuris gerai pažįsta su amžiumi ateinančius džiaugsmus ir iššūkius. Ilgi mūsų gyvenimo metai suteikia mums progą įvertinti pačių didžiausių mums Dievo duotų dovanų grožį, kaip gyvybės dovaną, taip ir žmogaus dvasios trapumą. Tie iš mūsų, kurie gyvena daug metų turi nuostabią galimybę labiau suprasti slėpinį Kristaus, kuris pažemino pats save priimdamas mūsų žmogiškumą. Nors mūsų gyvenimai ilgėja, dažnai fizinės galios mažėja. Ir vis dėlto šie periodai gali būti dvasiškai vaisingiausi mūsų gyvenime. Šie metai yra proga meilioje maldoje prisiminti tuos, kuriuos mylėjome ir viską, kuo buvome ir ką padarėme, atiduoti Dievo malonei ir švelnumui. Tai bus didelė dvasinė pagalba ir leis mums iš naujo atrasti Jo meilę ir Jo gerumą per visas mūsų gyvenimo dienas“. (rk)