Kaip žiniasklaidai neprisidėti prie nesantaikos skleidimo?
Pastoriaus Terry Jones vadovaujamos, keliasdešimt narių turinčios bendruomenės ketinimai
rugsėjo 11 dienos teroristinio išpuolio Niujorke metinių paminėjimui sudeginti Islamo
religijos šventraštį sužadino ne tik daug smerkiančių religinių ir politinių lyderių
reakcijų, bet ir svarstymų dėl žiniasklaidos vaidmens. Ar žiniasklaidai reiktų pranešinėti
apie tokius įvykius ir kaip tai daryti? Ir istorija, ir šiandieniniai įvykiai pateikia
daug iliustracijų, jog nevykę gandai ar iš konteksto išimta sensacija gali padaryt
daug žalos, sukelti daug aistrų.
JAV administracija kreipėsi į šalies žiniasklaidą,
prašydama nesureikšminti Korano deginimo akcijos ir skirti jai nedidelį dėmesį. Viena
iš didžiausių pasaulyje žinių agentūrų „Associated Press“ žadėjo apie įvykį pranešti,
tačiau be video iliustracijų ar detalių aprašymų. „Žemą profilį“ įvykiui žadėjo teikti
kitas JAV žiniasklaidos gigantas „Fox news“.
Tačiau tuoj pat atsirado tvirtinančių,
kad toks žiniasklaidos elgesys yra padiktuotas baimės, o ne, kaip kad teigė „Associated
Press“ atstovas, „subalansuoto dėmesio“, kurio visai pakanka 50 asmenų grupelės nesantaiką
keliančiai iniciatyvai. Be to, yra tokių spaudos ir žodžio laisvės gynėjų, kuriems
nėra ribos tarp religijos kritikos ir religijos ar jos simbolių pamynimo, tikinčiųjų
užgavimo. Jiems nėra skirtumo tarp „teisės kritikuoti religiją“ ir „teisės deginti
Koraną“.
Koks yra santykis tarp spaudos laisvės, naujienos ir jos pasekmių?
Apie tai Vatikano radijui trumpai kalbėjo Franco Lever, Popiežiškojo saleziečių universiteto
komunikacijos fakulteto dekanas. Pasak jo, žiniasklaidos laisvė neturi būti atskirta
nuo atsakomybės. Žiniasklaidos laisvė turi būti vertinama bendrame kontekste ir atsižvelgiant
į jį turi būti daromi pasirinkimai. Kartais radikalai, anot dėstytojo, sąmoningai
siekia, kad žiniasklaida apie juos kalbėtų, nes tai jiems suteiktų papildomos jėgos.
Taip Italijoje elgėsi „Raudonosios brigados“, kurios žudė, kad apie jas būtų kalbama.
Ir jei tokiu atveju žiniasklaida daug kalbės, ji žais teroristų žaidimą.
Įvykis,
žiniasklaidos pranešimas nėra atskirti nuo bendros situacijos, kuri kartais prilygsta
namui, kuriame dėl dujų nuotėkio pakaktų uždegti žiebtuvėlį ir įvyktų sprogimas. Ar
tokiu atveju reikia aukštinti tą, kuris uždega žiebtuvėlį? Sensacinga informacija
pati savaime, paliečianti publikos dėmesį, nėra vienintelis kriterijus.
Franco
Lever pateikė kita pavyzdį: britams Antrojo pasaulinio karo metu ruošiant išsilaipinimą
Prancūzijoje, britų spauda, kurioje spaudos laisvės tradicija yra viena seniausių
ir stipriausių pasaulyje, apie tai vengė prasitart nors žodžiu. Jei Hitleris būtų
atakavęs britų kariuomenę išsilaipinimo metu, tai galėjo reikšti jos galą. Taigi,
naujienos perdavimo principas nėra atskirtas nuo atsakomybės principo.
Kita
vertus, sunku nustatyti konkrečias instrukcijas, sukurti konkretų mechanizmą, kuris
padėtų nustatyti, kaip žiniasklaidai elgtis, kokių jai ribų laikytis. Apie tai turi
galvoti redakcijų atsakingieji. (rk)