Popiežius priėmė naujojo Vokietijos ambasadoriaus skiriamuosius raštus
Pirmadienį naujasis Vokietijos ambasadorius prie Šventojo Sosto Walter Juergen Schmid
įteikė Popiežiui skiriamuosius raštus.
Sveikindamas misiją pradedantį Vokietijos
diplomatinės atstovybės Vatikane vadovą, popiežius pirmiausia atkreipė dėmesį į numatytas
beatifikacijų iškilmes, kuriose į altorių garbę bus iškelti herojiški vokiečių tautos
sūnūs nacių režimo valdymo metais paaukoję gyvybes už Kristų. Jau ateinantį sekmadienį
Miunsteryje bus paskelbtas palaimintuoju Gerhardas Hirschfelderis. Ateinančiais metais
Viurcburge vyks Georgo Haefnerio beatifikacija, o Liubeke palaimintaisiais bus paskelbti
Johannesas Prassekas, Hermannas Lange e Eduardas Muelleris. Taip pat bus pagerbtas
drauge su jais nužudytas evangelikų pastorius Karlas Friedrichas Stellbrinkas.
Kontempliuodami
šituos kankinius, - sakė Šventasis Tėvas, - mes gėrimės visais žmonėmis, kurie yra
pasiryžę aukotis ir net gyvybę atiduoti už tai, kad visi galėtų laisvai išpažinti
tikėjimą, gyventi laisvoje, taikoje ir žmogų gerbiančioje visuomenėje.
Šiandien,
ačiū Dievui, mes gyvename laisvoje ir demokratiškoje visuomenėje. Tačiau matome vis
daugiau žmonių, kuriems tikėjimo vertybės visai nesvarbios. Vis daugiau žmonių susigalvoja
sau patogesnes ir mažiau reikalaujančias taisykles. Biblijoje apreikšto asmeninio
Dievo vietą užima neapibrėžta paslaptinga aukščiausioji būtybė, beveik nesusijusi
su žmogaus gyvenimu. Atsisakome asmeninio Dievo, jo vietą užleisdami „dievui“, kuris
nieko nežino, nieko negirdi ir nieko nesako. Jei tikime tik tokį „dievą“, tai vis
sunkiau atsikirti gėrį ir blogį; gėris ir blogis jau nebe prieštarauja vienas kitam,
bet vienas kitą papildo. Žmogus praranda moralines ir dvasines galias, reikalingas
integraliam asmenybės vystymuisi. Viešojoje plotmėje vis labiau įsigali privatūs interesai
ir valdžios siekimas.
Bažnyčia susirūpinusi stebi šią tendenciją, kurios viena
akivaizdžiausių pasekmių yra vis stiprėjantys bandymai pašalinti šeimos ir santuokos
sampratas iš visuomenės sąžinės, - sakė popiežius. Santuoka yra pastovi vyro ir moters
sąjunga, atvira gyvybės perdavimui. Esminė santuokos sąlyga yra vyro ir moters pasiryžimas
visą gyvenimą gyventi kartu. Tam reikalinga ir asmens branda ir ta fundamentali asmeninė
ir socialinė nuostata, kurią mano pirmtakas Jonas Paulius II yra pavadinęs „asmens
kultūra“. Ši kultūra priklauso ir nuo visuomenės raidos. Gali atsitikti, kad šios
kultūros lygis smunka; dažniausiai paradoksaliai tai sutampa su gyvenimo lygio standartų
augimu. Bažnyčia negali sutikti su juridinėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama įteisinti
alternatyvius santuokos ir šeimos modelius. Jie tik dar labiau susilpnintų natūraliosios
teisės dėsnius ir į visuomenės gyvenimą įneštų dar didesnį pasimetimą. Dėl panašių
priežasčių Bažnyčia reikalauja visada ginti žmogaus gyvybę. Krikščionių tikėjimas,
remdamasis taip pat ir prigimties įstatymu, skelbia, jog turi būti saugomas ir kitų
ginamas ypač silpnas ir pats negalintis apsiginti žmogaus asmuo. Žmogaus asmuo visada
turi būti keliamas aukščiau kitų tikslų. Teisingos visuomenės kūrimas reikalauja būti
ištikimiems tiesai, - sakė popiežius Vokietijos ambasadoriui.