Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį. Marija Karalienė.

Sekmadienio vidudienį, prieš Viešpaties angelo maldą sakytoje kalboje, į Castelgandolfo rūmų kiemą susirinkusiems maldininkams popiežius kalbėjo apie sekmadienį, rugpjūčio 22 d., kartu su dvidešimt pirmuoju eiliniu sekmadienį liturgijoje minėtą Marijos Karalienės šventę.

Aštuonias dienas po Ėmimo į Dangų iškilmės, liturgija mus kviečia pagerbti Švenčiausiąją Mergelę Mariją Karalienės titulu. Kontempliuojame Kristaus Motiną, kuriai josios Sūnus uždeda karalienės vainiką, įjungdamas ją į savo visuotinį karaliavimą. Šitaip ją vaizduoja daugybė mozaikų ir paveikslų. Šis liturginis minėjimas šiemet sutampa su sekmadieniu, tad jį dar labiau išryškina Dievo Žodžio ir Viešpaties prisikėlimo minėjimo šviesa. Pirmiausia Marijai tinka šios sekmadienio Evangelijoje skambantys Jėzaus žodžiai: „Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai“ (Lk 13,30). Tokius Jėzaus žodžius dažnai aptinkame Evangelijose. Marija iš tiesų yra šitos Evangelinės tiesos tobulas pavyzdys, nes Dievas tikrai pažemina išdidžiuosius, nuverčia nuo sostų šio pasaulio galiūnus, o išaukština nuolankiuosius.

Paprasta Nazareto mergaitė tapo Pasaulio Karaliene. Tai vienas didžiausių apie Dievo meilę bylojančių stebuklų. Žinoma, Marijos karaliavimas yra visiškai priklausomas nuo josios Sūnaus karaliavimo. Tai jis yra Viešpats, kurį po paniekinimo ir kryžiaus mirties, Tėvas iškėlė aukščiau už visus kūrinius danguje, žemėje ir po žeme. Nekaltai Pradėtoji Mergelė buvo tobulai susisieta su josios Sūnaus slėpiniu – su jo Įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu – pirma paslėptu Nazarete, o vėliau ir viešąja veikla – su kančia ir mirtimi, o galiausia su Jo prisikėlimo ir žengimo į dangų šlove. Motina dalijosi su savo Sūnumi ne tik žmogiškais šio slėpinio aspektais, bet, Šventosios Dvasios veikimu, visas jos gyvenimas, buvo išaukštintas ir suklinintas, tarsi praėjęs nuo tuos „siaurus vartus“, kurie yra pats Jėzus. Marija pirmoji ėjo Jėzaus atvertu keliu, vedančiu į Dievo Karalystę, tuo keliu, kuris dabar yra atviras visiems nuolankiesiems, pasitikintiems Dievo Žodžiu ir besistengiantiems jį vykdyti gyvenime.

Krikščioniškų tautų istorijoje turime daugybę viešo, o kai kuriais atvejais net ir institucinio Marijos Karalienės garbinimo pavyzdžių. Šiandien mes, Bažnyčios vaikai, trokštame atnaujinti mūsų pamaldumą Tai, kurią Jėzus paskyrė mūsų Motina ir Karaliene. Prašykime, kad ji užtartų mūsų kasdienes maldas už taiką, ypač ten, kur siautėja absurdiškas smurtas, idant žmonės pagaliau suprastų, jog šiame pasaulyje turime vieni kitiems padėti, gyventi kaip broliai ir kurti meilės civilizaciją. Marija, Taikos Karaliene, melski už mus!